Knyga: Paul Lynch "Pranašų giesmė"

Paul Lynch. „Pranašų giesmė“ – Vilnius: Vaga, 2024. – p. 232.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Net kelerius metus laikiau Booker Prize 2023 metais įvertintą airių rašytojo Paul Lynch (g. 1977) romaną Pranašų giesmė (angl. Prophet Song) savo knygų lentynoje. Pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o išleido Vagos leidykla. Kodėl tiek ilgai neprisiverčiau skaityti? Ogi dėl slogumo ir sunkaus bei klampaus teksto, kurį interneto komentatoriai bauginančiai žadėjo, lygindami su kitos Booker laureatės Annos Burn knyga Pienininkas (Sofoklis, 2019). Pastarosios romanas, nors įsimenantis ir tikrai slogus visomis prasmėmis, tačiau antrąkart neskaityčiau, tad pamaniau, kad Pranašų giesmei taip pat reiktų kaip nors pasiruošti. Visgi šie du bookeristai ganėtinai skirtingi, nors ir turi savitų panašumų.

 

Airių rašytojas Paul Lynch yra tikras literatūrinis chuliganas, atėjęs iš roko muzikos pasaulio. Pirmiausia jis grojo elektrine gitara ir net yra pasirodęs ne viename Dubline surengtame koncerte, tačiau tikru muzikantu netapo. Nebaigė net Dublino universitete filologijos, tačiau tai nesutrukdė jam tapti vienu labiausiai pripažintu šių dienų Airijos rašytojų. Įdomu, kad Pranašų giesmę Lynch rašė gana ilgai, t. y. vos gimus sūnui, o rankraštį pabaigė, kai šis išmoko važiuoti savo pirmuoju dviračiu. Tiesa, sako rankraščiai nedega, tačiau Lynch pirmąjį savo romano variantą sunaikino, nepatikėjęs istorijos sėkme. Tai daug ką pasako, nes rašytojas troško pripažinimo ir to neslėpė. Antroji romano versija parašyta, kaip jis viename interviu teigė, ne iš proto pozicijos, bet intuicijos, tačiau netgi galutiniame variante autorius netikėjo didžiule knygos sėkme, tačiau būtent šioji knyga jam pelnė Tarptautinį Bookerį vos kai tik rašytojas išsigydė inkstų vėžį ir, galima sakyti, kaip tikras kūrėjas pradėjo gyventi naują savo gyvenimą.

 

Mes mėgstame airių literatūrą. Nežinau, kiek jos išsiverčiame kaip tokios populiarios, kai ji nepelno kokių prestižinių apdovanojimų, tačiau ji Lietuvoje dažnai matoma, aptarinėjama ir šliejama prie britų ir amerikiečių literatūros nišos. Paul Lynch vardas man iki šios premijos nebuvo žinomas, tikriausi dėl to, kad tai pirmoji knyga pasirodžiusi lietuviškai. Pranašų giesmė priskiriama distopijos romanams, tačiau ne tam klasikiniam, kurioje deformuojamos hiperbolizuotos kontrolės sistemos, bet labiau realistinė distopija. Istorija skaitytoją nukelia į alternatyvios tikrovės Airija, kuri skiriasi nuo tikrosios tik tuo, kad šalyje įvedama nepaprastoji padėtis. Kodėl nepaprastoji? Romane tas nenusakoma ir neanalizuojama, tiesiog bandoma sukurti atmosferą, kaip nepaprastosios padėties šalyje sąlygomis tam tikros valdžios ir galios struktūros uzurpuoja įprastą demokratiją ir greitai pertvarko įstatymus ir nerašytas taisykles savo galios įteisinimui.

 

Dėmesio centre – dubliniečių Eiliš ir Lario šeima su keturiais vaikais. Laris – profsąjungai priklausantis mokytojas, kuris iškviečiamas nepaprastosios padėties gardų (policininkų) apklausai. Pirmiausia gardai ir už jų stovintys diktatūrą reiškiančios jėgos naikina įprastą teismų sistemą ir puola profsąjungas. Vieną dieną Laris nebegrįžta, o Eiliš tenka kovoti su sistema, bandydama išsiaiškinti, kur iš tikrųjų dingo Laris. Greitai saugumiečiai pašaukia septyniolikmetį sūnų Marką į karinę prievolę ir šis taip pat šioje suirutėje prapuola. Laikydama kūdikį ant rankų, bandydama suvaldyti paauglę dukrą ir dar kitą sūnų, Eilišė vis dar naiviai tiki, kad įmanoma sulaukti teisingumo, o šie vidiniai šalies neramumai netrukus pasibaigs. „Vadinatės mokslininke, tačiau tikite teisėmis, kurios neegzistuoja, teisių, apie kurias kalbate, negalima patvirtinti – tai valstybės paskelbtas pramanas, tai valstybė nusprendžia, kuo ji tiki ar netiki, pagal poreikius, juk, aišku, suprantate (p. 54).“

 

Internete mačiau nemažai komentarų, kurie piktinosi motinos Eilišės naivumu. Ir išties, daug vietos priveiktų gyventojų, įskaitant ir Eilišę, romantizavo savo šeimai, namams ir šalies teisingumui, neturėdami žalio supratimo, kas netrukus įvyks. Ar autorius perspaudė? Iš tikrųjų Eilišė padarė daug klaidų (juk ne visos šeimos tokiomis sąlygomis elgiasi racionaliai ir išmintingai), viena didžiausių, kad ji nepriėmė savo sesers iš Kanados siūlomos pabėgimo pagalbos, nes nenorėjo palikti atminties praradimu sergančio tėvo ir dar naiviai tikėjo, kad Markas ir Laris sugrįš. Kaip galima numanyti, šis apsisprendimas, kuris iš vienos pusės lyg ir atrodo herojiškas, o iš kitos labai kvailas, visgi pareikalaus pačios brangiausios kainos.

 

Paul Lynch

Žinau, kad romanas šių dienų skaitytojams, ypač lietuviams, kurie yra pratinami ruoštis dienai X ir jau praktikuoja saugios priedangos pratybas, Pranašų giesmė gali pasirodyti ne kaip distopinis romanas, o kaip pažodinis vadovėlis, kas gali nutikti, jeigu į visus politinius neramumus žiūrėsi pro pirštus. Autorius, kaip ir daugelis distopininkų, renkasi žiūros tašką iš pačių silpniausiųjų pozicijos – paprastų naivių civilių, kurie tenori išgyventi ir apsaugoti savo šeimas. Nors kartu galima atsekti visus distopinius G. Orwello ar M. Atwood kuriamų distopijų ženklus, kurie nesunkiai aptinkami ir mūsų tikrovėje: „Žiniose paskelbiamas dar vienas dekretas, draudžiama klausytis ar skaityti bet kokią užsienio žiniasklaidą, užsienio žinių kanalai bus blokuojami, nuo šiandien bus nutrauktas interneto ryšys (p. 133).“ Prisiminus lentelių, skulptūrų, gatvių pavadinimų pervadinimą ir net mokyklinės literatūros programos pokyčius, galima sakyti, kad Lietuvoje naudojami tie patys diktatūros principai, kaip ir pačioje Rusijoje. Romanas lyg ir kviečia įsiklausyti, ar mūsų gynybos principai yra išties mūsų, ar tik politikų pučiami arabai, kuriems besąlygiškai pritariame? Romanas tarsi primena nepasitikėti net mūsų geradariais politikais, jie privalo keistis ir būti keičiami, o kiekvienas jų sprendimas plačiai kvestionuojamas ir tikrinamas, nes juk vilkas dažnai bliauna avies mekenimu apie priešus. Deja, šiandien Lietuvoje matome negerų simptomų, kurie pagrįsti didesne kontrole ir spaudimu iš valdžios pozicijos.

 

Autorius kuria itin atmosferinį romaną, o slogumas, įtampa ir nežinomumas perteikiami psichologizuotai ir kinematografiškai. Kaip jau įprasta moderniesiems kūrinimams, Lynch atsisako įprastų dialogų. Tiesioginė kalba įsilieja į bendrą pasakotojo srautą, todėl tekstas šiek tiek primintų Annos Burn Pienininką, iš kitos pusės toks pasirinkimas sukuria nenutrūkstamą įtampą, psichologinę Eilišės prastėjančią būklę. „Ji užsimerkia, prisimena jausmą iš sapno, kaip ėjo iš vieno kambario į kitą ir šaukė, bet niekas neatsiliepė, o ji negalėjo atsibusti, nors žinojo, kad sapnuoja, ji atsimerkia ir mato, kad ranka tiesiasi virš kažkokios aklos ir platėjančios prarajos (p. 103).“ Ir iš tikrųjų, kai kada pasakojimas tyčia susilydo su pranašiškais juodais sapnais, išnykę veikėjai staiga vėl atsiranda prie Eilišės, ji su jais kalbasi tarsi su vaiduokliais, tad griaudžiant vis artėjančio pilietinio karo tarp valstybininkų gardų ir maištininkų karo garsams, pamažu prarandamas tikrovės pojūtis. Nuojauta, baimė, intuicija romane neretai metaforiškai personifikuoti kaip atskiri veikėjai, kurie tampa vaiduokliškais veikėjus tarsi šaltas vėjas košiantys pranašai.

 

Knygos pabaigoje Eilišė mintija apie pranašų giesmes, t. y. apie tai, kad pirmiausia bylojama apie tai, kas jau padaryta, kad blogis nėra kažin kur toli ateityje, kuris ateis su apokalipse, jis vyksta kasdien, stebint įrašus iš tolimų planetos kampelių apie terorus, karus, mirštančiuosius, tikintis, kad čia, Vakarų saugiame ir klestinčiame pasaulyje, šiuo atveju Airijos sostinėje Dubline, nieko panašaus negali įvykti. Pranašų giesmė – tai filosofinis blogio cikliškumo priminimas, kad nesame apsaugoti nuo to, ką paprastai laikome tolimų ir necivilizuotų kraštų tikrove. Nesuardoma ir tvirta demokratija gali pasirodyti besanti tik iliuzija, o už jos jau gali rikiuotis atsirandančio režimo naujoji karta, ištroškusi žiaurios kontrolės, galios, valdžios ir pripažinimo per baimę.

 

Gal dėl to radikalios nacionalistinės jėgos taip smarkiai populiarėja Lietuvoje ir Europoje (kylantis Sinica prieš imigrantus ir įvairovę, protestas prie musulmonų mečetės, Vokietijos rinkimus ima laimėti Hitlerio politiką palankiai vertinantys kraštutinieji, ilgai Vengrija kentė gėdą dėl Orbano politikos, neaiški ir lenkų politinė situacija žmogaus teisių klausimais, mūsų Teisingumo ministrė moka baudas už tai, kad dėl savo asmeninių krikščioniškų įsitikinimų negali pripažinti teismų pripažinto Partnerystės įstatymo...). Tam tikra prasme Pranašų giesmė ne apie Siriją ar Ukrainą, ji pirmučiausiai apie Vakarų Europos įvairove ir tolerancija gyvenančius demokratus, apie tai, kad prasidėjus suirutei, kruvinai pertvarkai, paprastas žmogus nieko nebegali pakeisti, nes buvo pernelyg pasitikėjęs savo šalies išrinktaisiais ir tariamai nenuneigiama teisinės valstybės sistema.

 

Maištinga Siela

Žurnalas "Literatūra ir menas", 2026, Nr. 17: ant sienos keičiasi nauja pamaina

 

Yra ruduo. Ir šis prastas ekologiškas popierius,

Kuris akimirksniu sugeria namuose esančią drėgmę.

 

Kultūra tampa minkšta. Greitai dryksta tarp pirštų.

 

Kvepia popieriumi. Spausdinimo dažais.

Druskininkų poezija padovanoja

Jotvingius, nekalbančius jotvingiškai.

 

Poetai rašo poetams laudacijas,

Kitąmet apsikeis. Tarp jų galgi įsimaišys DI

Posmai ir kablelių pataisymai. Korektiška korektūra.

 

Visi vieni kitus sveikina,

Bet jaučiu,

Kad yra ir neapykantos. Susiskirstymo,

Kas ką mėgsta, ko nekenčia. Puikybės ir pažeidžiamumo,

Bet labiausiai ironijos.

(Kodėl IV eilėraštis diskvalifikuotas? – ar tai irgi eilėraštis?)

 

Kodėl ten nėra dar Parulskio? Ko užmigo Stankevičius?

 

Čia jotvingiai ir jaronimai,

Vertėjai ir poetai,

Recenzentai ir dienoraščiai...

Viskas taip atvira, kad net nereikia duobės.

 

Ar jaučiate, kaip greitai temsta ir ateina žiema?

 

Švedaitė sako sudie.

Kiauleikis sako sudie.

 

Ambrazaitė ir Jakučiūnas

Keičia naktinį kultūros budėjimą ant pilies sienos.

 

Sargų bokšteliuose daug griaučių.

Poezija iš apačios kaip sniegas

Užkemša didelę raudų sieną,

Kurią tenka ginti

Nuo absurdo ir veidmainystės,

Nuo grafomanų ir naivumo.

 

Įsileidžiant čipsų reklamą:

Odisėjas ilgai kalė arkliui tinkamas šnerves, paslėptus dantis.

 

Kiek iš jų, ten sėdinčių popiery, geria kavą su Merso prie motinos karsto?

Popierius tai drėksta, tai prastėja,

Tai ekologiškėja...

 

Vertimai nesiliauja. Kaip ir poezija.

Ar beiškas Druskininkuose po langais duobę Šileika?

 

Ašaroms ir ašakoms. Ak.

 

Iš Šiaurės ateina

Amžinoji žiema.

 

Sargybą keičia nauja pamaina.

Maištinga Siela

Žemėlapis. Europos Sąjungos regioninės ir mažumų kalbos, pradedant nuo kašubų iki baskų, nuo samių iki fryzų kalbų arealų

 

Sveiki, žemėlapių ir kalbotyros smalsuoliai!

 

Šis žemėlapis vaizduoja Europos Sąjungos regionines kalbas, tai yra atrinktų istorinių kalbų, giliai įsišaknijusių įvairiuose žemyno regionuose bei bendruomenėse, pavyzdžius. Jame pateikiami tradiciniai šių kalbų paplitimo plotai pagal Europos Tarybos regioninių arba mažumų kalbų chartiją bei nacionalinius šaltinius. Pažymėta, kad žemėlapis rodo tradicines teritorijas, o ne tikslias administracines kalbų ribas.

 

Šiauriausioje Europos dalyje, šiauriniame Suomijos, Švedijos bei Norvegijos regione, išsiskiria samiškos kalbos, kuriomis kalba vietiniai šiaurės kraštų gyventojai. Šis regionas apima didelius arktinius plotus, kuriuose saugoma unikali čiaboviečių kultūra ir savita kalbinė tapatybė.

 

Airijos saloje pažymėta airių kalba, įtraukta kaip ypatingas atvejis dėl savo istorinių teritorinių šaknų. Airių kalba yra nacionalinė Airijos kalba bei oficiali Europos Sąjungos kalba, kurios tradicinės vartojimo sritys sutelktos vadinamosiose Geltacht vietovėse.

 

Vakarų Europoje, Nyderlandų šiaurėje, įsikūręs vakarų fryzų regionas. Fryzų kalba čia turi oficialų regioninės kalbos statusą ir yra gyva vietos gyventojų kasdienio bendravimo bei kultūrinio gyvenimo dalis.

 

Prancūzijos vakarinėje dalyje pavaizduotas bretonų kalbos regionas, žinomas kaip Britanija. Ši keltų kilmės kalba turi gilias istorines tradicijas, o vietos bendruomenės aktyviai siekia ją išsaugoti ir perduoti jaunajai kartai.

 

Prancūzijos rytuose, Vokietijos pasienyje, išsiskiria alzaciečių regionas, atspindintis Alzaso teritoriją. Šiame krašte glaudžiai pinasi prancūzų ir vokiečių kultūros elementai bei vokiškajai tarmių grupei priskiriama regioninė kalba.

 

Vokietijos rytuose, Liusacijos regione, pažymėtas sorbų kalbos arealas. Sorbai yra vakarų slavų mažuma Vokietijoje, kruopščiai sauganti savo savitą kultūrą, papročius ir rašytinę bei šnekamąją kalbą.

 

Lenkijos šiaurės rytuose, Pamario regione, išsiskiria kašubų kalba. Tai lechitų grupei priklausanti kalba, kuria kalba vietiniai gyventojai kašubai, turintys stiprią regioninę tapatybę ir kultūrinį savarankiškumą.

 

Belgijos ir Nyderlandų sandūroje pažymėtas limburgiečių regionas, apimantis Limburgą ir gretimas teritorijas. Šiame regione vartojamos germanų kalbų grupei priklausančios tarmės formuoja savitą tarpvalstybinį kultūrinį kraštovaizdį.

 

Prancūzijai priklausanti Viduržemio jūros sala Korsika garsėja unikalia korsikiečių kalba, priskiriama romanų kalbų grupei. Ji yra glaudžiai susijusi su salos istorija, identitetu ir tradicinėmis dainomis bei folkloru.

 

Italijai priklausanti Sardinijos sala žemėlapyje pažymėta kaip sardiniečių kalbos regionas. Sardiniečių kalba laikoma viena iš labiausiai išsiskyrusių ir savitų romanų kalbų, turinti gilias istorines šaknis ir keletą skirtingų vietinių tarminių atmainų.

 

Italijos šiaurės rytuose pavaizduotas friulų kalbos regionas, susijęs su Friuli kraštu. Ši retoromaninėms kalboms priskiriama kalba turi oficialų regioninį statusą ir yra svarbi vietos gyventojų kultūrinio paveldo dalis.

 

Ispanijos šiaurėje ir Prancūzijos pietvakariuose įsikūręs baskų kalbos regionas išsiskiria tuo, kad baskų kalba yra kalbinis regionas izoliuotas, neturintis jokių giminystės ryšių su jokiomis kitomis Europos kalbomis. Tai viena seniausių tebevartojamų kalbų žemyne.

 

Ispanijos šiaurės vakaruose pažymėtas galisiečių kalbos regionas, apimantis Galisiją. Galisiečių kalba yra glaudžiai susijusi su portugalų kalba ir turi gilias bei turtingas literatūrines tradicijas.

 

Ispanijos rytuose ir pietryčiuose įsikūrę katalonų kalbos regionai, apimantys Kataloniją, Valensiją bei Balearų salas. Katalonų kalba yra viena labiausiai paplitusių ir gyvybingesnių regioninių kalbų Europoje, turinti didelę ekonominę, kultūrinę ir leidybinę reikšmę.

 

Maištinga Siela

Knygų kovos: Paul Murray "Bitė įgėlė" prieš Maggie Shipstead "Didysis ratas"

 

Sveiki!

 

Tai dvi pasaulinio lygio šiuolaikinės literatūros knygos: airių rašytojo Paulo Murray romanas „Bitė įgėlė“ ir amerikiečių autorės Maggie Shipstead kūrinys „Didysis ratas“. Abu šie romanai sulaukė didžiulio tarptautinio pripažinimo, prestižinių apdovanojimų nominacijų bei aktyvių skaitytojų diskusijų literatūrai skirtuose portaluose. Knygos pasižymi stipriais, kompleksiškais siužetais, kuriuose gilinamasi į žmogiškųjų santykių dramas, šeimos paslaptis bei individo kovą su likimo iššūkiais.

 

Pirmasis kūrinys, Paul Murray romanas „Bitė įgėlė“, pasakoja apie vieną airių šeimą, kurios gyvenimas staiga apmiršta ir griūva susidūrus su finansine krize bei giliais tarpasmeniniais konfliktais. Autorius per keturių šeimos narių perspektyvas atskleidžia, kaip praeities klaidos, nepasitikėjimas ir išorinis spaudimas pamažu nuodija artimiausius santykius. Šios knygos didžiausias privalumas yra nepaprastai gyvi, ironiški ir žmogiški personažai bei autoriaus gebėjimas skaudžias temas derinti su subtiliu humoru. Pagrindinis trūkumas, kurį dažnai minimizuoja skaitytojai, yra lėtokas istorijos įsibėgėjimas pirmoje dalyje ir didelė romano apimtis, reikalaujanti kantrybės.

 

Antroji nuotraukoje esanti knyga yra Maggie Shipstead epinis romanas „Didysis ratas“, pasakojantis apie drąsią XX amžiaus pilotę Marianą Greivs, kurios gyvenimas paskirtas aviacijai ir laisvės paieškoms. Kūrinys pinasi su šių laikų jaunos aktorės gyvenimo istorija, bandant sujungti dvi skirtingas epochas per meno, drąsos ir moteriškos nepriklausomybės prizmę. Šio romano privalumai – įtraukiantys, kinematografiniai istorinės aviacijos aprašymai, didžiulis mastas ir drąsios, stiprios moters portretas. Trūkumu recenzentai dažnai įvardija tam tikras lėtesnes siužetinės linijos vietas dabarties laikmečio skyriuose, kurie kartais blaško nuo pagrindinės herojės dramos.

 

Remiantis „Goodreads“ platformos duomenimis, abiejų knygų įvertinimai yra gana aukšti ir svyruoja apie 3.9 balo ribą, kas rodo solidų skaitytojų palaikymą. „Bitė įgėlė“ (su 157 tūkstančių balsavusių turi 3,86 reitingą) sulaukia daug liaupsių už virtuozišką rašymo stilių ir gilią emocinę įtampą, o skaitytojai komentaruose ypač giria autoriaus sugebėjimą sukurti itin realistiškus šeimos portretus. Tuo tarpu „Didysis ratas“ (su 87 tūkstančių balsų turi 4.08 reitingą) pasižymi dideliu skaitančiųjų ratu, kuriam patinka epiniai pasakojimai, kelionės laiku ir stiprios nuotykių bei biografinės gijos.

 

Vertinant bendrą internautų simpatijų pasiskirstymą, atrodo, kad didesnį emocinį atgarsį ir šiltesnes diskusijas pastaruoju metu pelno Paulo Murray „Bitė įgėlė“. Skaitytojai šiam kūriniui dažniau skiria aukštesnius balus už sugebėjimą sukrečiančiai, bet su humoru atskleisti šiuolaikinio žmogaus ir šeimos krizę. Galiausiai abi knygos yra visiškai skirtingos savo dvasia, tačiau abiem pavyksta išlaikyti skaityti nepaliaujantį įsitraukimą iki pat paskutinių puslapių.

 

Maištinga Siela

Virsotnē bez aizspriedumiem: LGBTQ+ līderi Robs Jetens, Edgars Rinkēvičs, Havjers Espots Zamora un Ana Brnabiča

 

Sveiki!

 

Pateiktajā kartē ir attēlotas Eiropas valstis, kuras vada vai ir vadījuši nacionālie līderi, kuri ir atklāti LGBTQ+ kopienas pārstāvji, un tas atklāj nozīmīgu politisko un sociālo pagriezienu kontinentā. Šis vizuālais materiāls izceļ četras Eiropas valstis – Nīderlandi, Latviju, Andoru un Serbiju –, kurās augstākos amatos atrodas personas, kuras droši un atklāti deklarē savu identitāti. Šāda parādība liecina par sabiedrības brieduma pieaugumu, tiesisko progresu un politiskās kultūras evolūciju, kurā līdera kompetence un vērtības kļūst svarīgākas par novecojušiem stereotipiem.

 

Īpašu uzmanību piesaista Nīderlandes premjerministrs Robs Jetens (Rob Jetten), kurš šo amatu ieņēma 2025. gadā un kļuva par pirmo atklāto geju premjerministru Nīderlandes vēsturē. Viņa nonākšana pie varas vienā no liberālākajām un progresīvākajām Eiropas valstīm uzsver valsts konsekvento atbalstu vienlīdzīgām tiesībām un iekļautībai, nostiprinot ilgtermiņa iecietības tradīcijas. Nīderlande jau gadu desmitiem ir līdere cilvēktiesību jomā, tāpēc šāda līmeņa līderība dabiski atspoguļo valsts politisko kursu un sabiedrības noskaņojumu.

 

Līdzīgi vēsturisku soli Baltijas valstu reģionā spēra Latvijas prezidents Edgars Rinkēvičs, kurš valsts vadītāja amatā stājās 2023. gadā un kļuva par pirmo atklāto geju valsts galvu Eiropas Savienībā. Viņa ievēlēšana konservatīvākajā Ziemeļeiropas un Austrumeiropas reģionā atstāja milzīgu simbolisku nozīmi ne tikai Latvijai, bet arī visām kaimiņvalstīm, parādot, ka sabiedrība spēj novērtēt profesionalitāti, ilggadēju diplomātisko pieredzi un uzticību valstij, un ka personīgajai dzīvei nav jākļūst par šķērsli kalpošanai dzimtenei.

 

Dienvideiropā izvietotā Andora tāpat demonstrē augstu iecietības un modernitātes līmeni, un tās valdības vadītājs Havjers Espots Zamora (Xavier Espot Zamora) šajā amatā atrodas kopš 2019. gada un atklāti deklarē savu identitāti. Šis piemērs rāda, ka pat mazākas un ar dziļām tradīcijām apveltītas Eiropas valstis veiksmīgi integrējas kopējā eiropeisko vērtību laukā, kurā galvenā uzmanība tiek pievērsta efektīvai valsts pārvaldei, ekonomiskajai stabilitātei un eiropeiskai sadarbībai.

 

Balkānu reģionā izceļas Serbija, kurā Ana Brnabiča 2017. gadā kļuva par premjerministri, bet vēlāk, 2026. gadā, pēc premjerministra atkāpšanās sāka pildīt prezidenta pienākumus pagaidu kārtā, esot atklāta LGBTQ+ kopienas pārstāve. Viņas politiskais ceļš sarežģītajā un bieži vien konservatīvajā ģeopolitiskajā kontekstā parāda, ka pārmaiņas un atzīšana pamazām iespiežas arī tajos reģionos, kuros tradicionālie uzskati ir dziļi iesakņojušies, tādējādi paverot durvis plašākam dialogam un vienlīdzībai.

 

Visi šie piemēri rāda, ka mums ir pamats lepoties ar Eiropas politiķiem un brīvību tāpēc, ka Eiropa kļūst par reģionu, kur personas identitāte neliek šķēršļus sabiedriskajai atzinībai un valsts grožiem. Brīvība būt pašam, bez bailēm radīt un vadīt, ir pamats, kas atšķir atvērtas sabiedrības no slēgtiem režīmiem, un šie līderi pierāda, ka daudzveidība ir spēks, ar kuru var un vajag lepoties.

Žemėlapis. LGBTQ šalių politikai ir lyderiai, kurie yra homoseksualūs: Rob Jetten,Edgars Rinkēvičs,Ana Brnabič, Xavier Espot Zamora

 

Sveiki!

 

Kol Lietuva turi teisingumo ministrę (Rita Tamašunienė) be jokio teisingumo suvokimo, tol turime kritinę situaciją šalyje. Kaip negalima duoti valdyti visokiems nuo Bažnyčios, atleiskite tikintieji, klaupto pakilusioms davatkoms, nes apima tokia gėda... Iš mano ir jūsų kišenės ši ponia moka baudas už tai, kas turi jau seniai įteisinta, tačiau Europoje ne viskas taip kontekste blogai, galima pasidžiaugti. Labiausiai nustebino konservatyvioji Serbija, kuri net nepriklauso ES, tačiau sugeba daryti politikoje stebuklus!

 

Pateiktame žemėlapyje pavaizduotos Europos šalys, kurioms vadovauja arba vadovavo atvirai LGBTQ+ bendruomenei priklausantys nacionaliniai lyderiai, o tai atskleidžia reikšmingą politinį ir socialinį pokytį žemyne. Ši vaizdinė medžiaga išryškina keturias Europos valstybes – Nyderlandus, Latviją, Andorą bei Serbiją, kuriose aukščiausius postus užima asmenys, drąsiai ir atvirai deklaruojantys savo tapatybę. Toks reiškinys liudija apie didėjantį visuomenės brandumą, teisinę pažangą ir politinės kultūros evoliuciją, kurioje lyderio kompetencija ir vertybės tampa svarbesnės už pasenusius stereotipus.

 

Ypatingą dėmesį atkreipia Nyderlandų ministras pirmininkas Rob Jetten, kuris šį postą užėmė 2025 metais ir tapo pirmuoju atvirai gėjumi ministru pirmininku Nyderlandų istorijoje. Jo iškilimas į valdžią vienoje iš liberaliausių ir pažangiausių Europos šalių pabrėžia šalies nuoseklų palaikymą lygioms teisėms bei įtraukumui, įtvirtinant ilgametes tolerancijos tradicijas. Nyderlandai jau dešimtmečius yra lyderiai žmogaus teisių srityje, todėl tokio lygio lyderystė natūraliai atspindi valstybės politinį kursą ir visuomenės nusiteikimą.

 

Analogiškai istorinį žingsnį Baltijos šalių regione žengė Latvijos prezidentas Edgars Rinkēvičs, kuris pradėjo eiti šalies vadovo pareigas 2023 metais ir tapo pirmuoju atvirai gėjumi valstybės vadovu Europos Sąjungoje. Jo išrinkimas konservatyvesniame Šiaurės ir Rytų Europos regione turėjo milžinišką simbolinę reikšmę ne tik Latvijai, bet ir visoms kaimyninėms valstybėms, parodant, kad visuomenė geba vertinti profesionalumą, ilgametę diplomatinę patirtį bei atsidavimą valstybei, o asmeninis gyvenimas neturi tapti kliūtimi tarnauti tėvynei.

 

Pietų Europoje įsikūrusi Andora taip pat demonstruoja aukštą tolerancijos ir modernumo lygį, o jos vyriausybės vadovas Xavier Espot Zamora eina pareigas nuo 2019 metų ir atvirai deklaruoja savo tapatybę. Šis pavyzdys rodo, kad net ir mažesnės bei gilias tradicijas turinčios Europos valstybės sėkmingai integruojasi į bendrą vakarietišką vertybių lauką, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas efektyviam valstybės valdymui, ekonominiam stabilumui ir europietingam bendradarbiavimui.

 

Balkanų regione išsiskiria Serbija, kurioje Ana Brnabić 2017 metais tapo ministre pirmininke, o vėliau, 2026 metais, po ministro pirmininko atsistatydinimo pradėjo eiti laikinai prezidentės pareigas, būdama atvira LGBTQ+ bendruomenės atstovė. Jos politinis kelias sudėtingame ir dažnai konservatyviame geopolitiniame kontekste parodo, kad pokyčiai ir pripažinimas pamažu skverbiasi ir į regionus, kuriuose tradicinės pažiūros stipriai įsišaknijusios, taip atveriant duris didesniam dialogui ir lygybei.

 

Visi šie pavyzdžiai rodo, kad didžiuotis Europos politikais ir laisve turime dėl to, jog Europa tampa regionu, kur asmens tapatybė neužkerta kelio visuomeniniam pripažinimui ir valstybės vairui. Laisvė būti savimi, be baimės kurti ir vadovauti, yra pamatas, skiriantis atviras visuomenes nuo uždarų režimų, o šie lyderiai įrodo, kad įvairovė yra stiprybė, kuria galima ir reikia didžiuotis.

 

Maištinga Siela

Literarna recenzija: Knjiga "Pojdi kot reka" avtorice Shelley Read

 
***

Shelley Read je uveljavljena ameriška pisateljica in dolgoletna predavateljica, ki izhaja iz Kolorada, natančneje iz gorskega sveta v zahodnem delu zvezne države, kjer je več desetletij delovala na univerzi ter poučevala književnost, ustvarjalno pisanje in okoljske študije. Njeno globoko poznavanje lokalnega naravnega okolja, divjih gorskih pokrajin in zgodovinskega utripa zahodnega Kolorada je postavilo izjemne temelje njenemu literarnemu ustvarjanju, v katerem se prepletajo osebna rast, čustvena pretresljivost in neizprosen vpliv narave na človeško usodo. Roman Pojdi kot reka predstavlja njen književni prvenec, s katerim je avtorica takoj osvojila srca bralcev po vsem svetu ter se uvrstila med najbolj odmevne sodobne literarne glasove, ki z izjemno občutljivostjo slikajo življenje v preteklosti.

 

Zgodba romaneskne uspešnice se odvija v poznih štiridesetih letih prejšnjega stoletja in sledi sedemnajstletni Viktoriji Nash, edini ženski v družini, obremenjeni z osebnimi stiskami in tradicionalnimi vlogami na družinski breskovi kmetiji v malem mestecu Iola. Viktorijino navidezno predvidljivo in samotno življenje se nepričakovano iz temeljev spremeni ob usodnem srečanju s skrivnostnim neznancem, s katerim plete prepovedano in strastno ljubezen, polno nevarnosti ter čustvenega vznemirjenja. Ko regijo in Viktorijino življenje doletijo silovite osebne ter družbene tragedije, vključno z načrtovano gradnjo akumulacijskega jezera, ki grozi, da bo za vselej potopilo njen rodni kraj in spomine, je mladenka primorana bežati v divje in neizprosne gore Kolorada.

 

V osrčju pripovedi je pretresljiv boj za preživetje, soočanje z izgubo, osamljenostjo in iskanjem lastne identitete v svetu, ki ženskam ne prizanaša ter jim nalaga težka bremena. Avtorica mojstrsko raziskuje tematiko materinstva, družinskih vezi, družbenih predsodkov in neizmerne človeške odpornosti, pri čemer življenje primerja s tokom reke, ki si kljub jezam, oviram in uničujočim spremembam vedno najde svojo pot naprej. Narava v romanu ne deluje le kot pasivno ozadje, temveč kot živo bitje, ki nenehno oblikuje značaje, nudi zatočišče in simbolizira neprekinjen krog minevanja ter ponovnega rojstva.

 

Kritiki in literarni strokovnjaki so roman pospremili z izjemnimi pohvalami ter ga pogosto primerjali z vrhunskimi deli svetovne književnosti, pri čemer izpostavljajo avtoričin izčiščen slog pisanja, slikovite opise naravnih lepot in čustveno globino, ki bralca ne pusti ravnodušnega. Delo je prejelo številne prestižne nagrade in nominacije, med katerimi izstopajo zmage na knjižnih izborih ter visoka umestitev med najbolj priljubljene romane za knjižne klube in bralska društva po vsem svetu. Kritiki še posebej poudarjajo avtoričino sposobnost, da skozi intimno usodo posameznika prikaže širše zgodovinske in ekološke spremembe, ki so korenito zaznamovale ameriški zahod.

 

Bralske skupnosti in posamezni ljubitelji literature knjigi namenjajo izjemno visoke ocene ter poudarjajo, da gre za delo, ki se globoko vtisne v spomin in sili k razmisleku o lastnih življenjskih izbirah ter moči odpuščanja. Številni bralci izražajo navdušenje nad prepričljivim zorenjem glavne junakinje, ki iz prestrašenega dekleta preraste v izjemno močno in samozavestno žensko, sposobno premagati najhujše preizkušnje usode. Kljub tragičnim in melanholičnim tonom roman prinaša močno sporočilo o upanju, novih začetkih in pomenu ljubezni, zaradi česar velja za eno tistih knjig, ki bralca spremlja še dolgo po tem, ko obrne zadnjo stran.