Sveiki visi,
Šiandien yra mažytė šventė, nes pagaliau pamačiau vieną iš
labai ilgai lauktų filmų – „Geležinė ledi“ (The Iron Lady) (2011 m.) Vos prieš
metus, kai sužinojau, kad šio sudėtingo vaidmens griebėsi žymi amerikiečių
aktorių Meryl Streep, kažkodėl pagalvojau, kad bus tikrai nupilta įvairiausiais
apdovanojimais. Lietuvos spaudoje taip pat mirgėjo įvairios, kontraversiškos
nuomonės apie filmą, bet visi tik kaip susitarė sakė – Meryl Streep
nepakartojama. Ir ką man belieka daryti, pažiūrėjus šį filmą? Taip pat
linkčioti ir klaksėti akytėmis.
Kad Meryl Streep yra nuostabi, tą žino daugelis. Neveltui
18 kartų nominuota „Oskarui“ šiais metais ji, kaip dainuoja Britney Spears „Ooops...
I did it again“ (Ups, ir vėl tai padariau) pergalingai, be kompromisų, kaip
pasakytų pati Thatcher, laimėjo „Auksinį gaublį“ ir „Oskarą“ – svarbiausius kino
industrijoje apdovanojimus, o Meryl Streep linksniuojamas vardas jau tapo ne
tik geru garantu, kad filmas bus kokybiškas, bet ir jau tikra legenda. Nežinau,
kiek ji gauna honoraro, tačiau man ji viena geriausių holivudinių aktorių per
visą Holivudo gyvavimo istoriją. Bet užteks liaupsių M. Streep...
„Geležinė ledi“ kažkur buvo pavadinta vidutine drama su
gera vaidyba, o Didžiojoje Britanijoje pasitikta kaip ir pati Margaretos Tečer
(Margaret Thatcher) asmenybė gan prieštaringai. Man asmeniškai pats žaviausias
kino žanras yra biografinė drama. Gal jos ne visada laimi geriausius
apdovanojimus filmų kategorijoje, bet jau aktorių šansai pasireikšti ir
maksimaliai įrodyti savo talentą ir gabumus ir neabejotini. Šis filmas man „susišaukė“
su „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“, jo pasakojimo fabula labai jau artima,
tačiau visgi „Geležinė ledi“ turi nusilenkti prieš „Rožinį gyvenimą“. Iš tikro
drama kaip drama, man lyg ir viskas patiko, neblogas užpildymas, kompozicija,
bet kalbant aplamai apie filmą, daugelis iš mūsų visgi kažko pasigenda ir sunku
įvardyti ko. Kažkaip gal per daug akcentuojama Margaretos Tečer senatvė? Suprantu,
retrospektyvinis pasakojimas dažnai pasiteisina, tačiau silpna, vieniša su savo
vaiduokliais po namus besiblaškanti po didelius namus buvusi D. Britanijos
premjerė pasirodė per daug sumenkinta. Aišku, filmas bandė parodyti viską nuo A
iki Z, bet klausimas ar nepersistengė su ta senatve ir pernelyg dažnai „pertraukimais“
chronologijos eigoje?
Dramą visgi laikyčiau tikrai stipresne nei vidutiniška.
Režisierė Phylida Lloyd labai rizikavo kurdama filmą apie itin reikšmingą
asmenį ir dar politinį. Kai kuri biografinę dramą apie menininką, privalai
kažkaip jį šiek tiek sumitinti, kažką išryškinti, kažką nukarpyti ir už tai
niekas nepyksta. Su Margaret Tečer paveikslu taip padaryti vargu ar labai
galima. O ir filme Margaret neatrodo saldus saldainiukas, kontraversiška
asmenybė, kartais atrodo, kad per daug užsižaidė toje politikoje ir jaučiasi
per daug galinga kitų kolegų akivaizdoje, ypač paskutiniaisiais savo valdymo
metais. Darboholikė fanatikė, kuri šeimos interesus atstūmė į užkulisius ir sau
prisiėmė didžios valdovės karūną, nenuostabu, kad senatvėj pakriko nervai. Bet...
Iš kitos pusės ji įveikė krizę, išsprendė Argentinos klausimą ir tikrai
naudingai bei drąsiai aukojosi savo šalies labui, neleisdama įsiplėksti
nesantaikoms šalyje. Visgi režisierei pavyko išlaikyti Margaretos paveikslą
kontraversišką, nevienspalvį – vieni gali ginti, kiti teisti.
Šiaip manau, kad filmą vis tiek vertą pažiūrėti ne tiek
istorijos analitikams, bet kaip į asmenybės interpretaciją, kaip į meno kūrinį
ir nepriekaištingą vaidybą! Režisierė daro šuolį. Nuo miuziklo šitaip skristi į
sudėtingiausią, mano galva, žanrą ir beveik pataikyti. Niekas nėra tobulas, o
meną irgi galima vertinti įvairiai, tai jau skonio reikalas. Viską vainikuoja
Meryl Streep, todėl pridedu papildomą balą.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą