Žmogaus orumas. Visuotinis Mitingas - ar galime apginti save pačius?

Sveiki visi,

Šįkart norėjau pakalbėti apie žmogaus orumą. Trumpai tiesiog pasidalyti kai kuriomis nugirstomis tuo tarpu ir savo mintimis, nes pastebėjau, kad orumas neretai dar painiojamas su išdidumu ir net puikybe. Bet juk tai visiškas absurdas, ar taip nemanote? Susimąsčiau, koks pas mane orumas, ar jį iš vis turiu? Kas formavo mano orumą? Ir supratau, kad aš nesijaučiu orus tarp žmonių. Tikrai. Sąžiningai galiu pasakyti, kad jaučiuosi užguitas, kažkoks menkavertis žmogysta, kuris dar tik naktimis ir svajonėse gali pagalvoti apie geresnį gyvenimą, apie lygias teises su visais. Tai sudėtinga, bet kaip toj dainoj, kuri sako: „mes patys save niekinome, mes patys save žeminom, mes pasidarėm niekieno, ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėm...“

Ir tikrai, kad žmogus pasijaustų orus tarp žmonių, visų pirma orumo jausmą turi išugdyti pati visuomenė t.y. tauta. Tai argi mūsų tauta yra ori? Taip, mes mėgstame prisiminti Vytautą Didįjį, primesti tai, kad dėl mūsų griuvo Sovietų Sąjunga, krepšinio pergales ir t.t., taip, mes turime kuo didžiuotis. Bet patys ar esame orūs, kai pati valstybė, žmones, kuriuos mes išsirinkome, kad mums padėtų, atstovautų arba, kitaip sakant, tarnautų mums, mus iš tikrųjų pavergė. Juk tai juokinga, tai yra pagrindinis demokratijos pažeidimas, kuris visiškai aneksuoja demokratiją kaip sąvoką. Taigi ta pati valdžia, kuri buvo sukurta mums padėti, privedė prie to, kad esame paniekinti ir pažeminti. Jūs tik pasižiūrėkit, kas vyksta su mūsų vyriausybe, su teismų sistema, juk tai krachas, amenjuze, komedija be pabaigos. Tegu kas nors išdrįsta man paprieštarauti, kad taip nėra. Vox populi, kur dingo mūsų gerklos? Žiūrint į naftos kainas, žiūrint į tai, kad korumpuotumas aiškus kaip blynas teismų sistemoje, pvz. ta pati Kedžio byla. Vargšą įtariamąjį rado švariais batais purvyne nebegyvą, teismai subaksnojo jį kaip pagrindinį įtariamąjį, o mergaitės motiną, kuri buvo kaltinama kaip prisidėjusi prie mergaitės tvirkinimo tiesiog švariai visų lietuvių panosėje nušluota kaip skaisti Marija ir priedu jai mergaitė grąžinta per jėgą iš Venckienės, mergaitė nė už ką nebenorėjo grįžti pas motiną. Štai jums paprastas pavyzdys, kad kažkokie įstatymų klerkai, kitaip sakant teisėjai, yra priekyje viso žmogiškumo! Akivaizdus pasityčiojimas iš žmogaus, demokratijos ir teisingumo.

Tas pats ir su produktų kainų augimais. Susėdę keli monopolininkai pasitarė ir nusprendė padidinti kainas, nes vienas nori namo Kanaruose, kitas bobai nupirkt deimantus. Ir ką vėl ponas vargšas žmogelis gali daryti? O jei jis dar prabyla apie minimumo didinimą, tai jam duodama per galvą šlapiu rankšluosčiu ir porinama apie sunkią ekonomiką bei krizę. Mūsų vergvaldžiai, kurie buvo išrinkti mums tarnauti, iš mūsų išlupo tą orumo jausmą. Jo nebėra. Mūsų orumas būti kaip lietuviui, kaip piliečiui, kaip žmogui liko toks neapčiuopiamas, kažkur nugulęs socialinėse klasėse ir liko tik tarp savų chebrų, na, kitaip ir nebepasakysi. Apie ką ir eina kalba?

Galime palyginti paprasčiausiai amerikiečius ir lietuvius, jų laisvumą, savivertę. Manote amerikiečiai prisiskaitę psichologinių knygų apie tai, kaip pasiekti laimę ar pozityviai mąstyti, yra tokie pasitikintys savimi? Užtenka pažiūrėti visokias talentų atrankas per TV ir palyginti lietuvius su jais. Kur yra orumas? Manau, akivaizdu.

Taigi ką aš norėjau pasakyti? Mes gyvename korupcijos valstybėje, kurioje nėra demokratijos. Demokratija tėra tik kramtoškių gumulas, kuriuo žarstosi mūsų vergvaldžiai, tikrieji valdytojai esame mes: Marytė kasininkė, Pranukas ūkininkas, Stanislava kirpėja, Jokūbas sunkvežimio vairuotojas. Taškas. Be mūsų jie – nulis. Bet mes esame įpratę bambėti: na, ką mes galime padaryti, juk niekas nepasikeis. Taip yra dėl to, kad neturime orumo, kaip neturėjome ir Sovietų Sąjungoje, nes jis visada buvo vagiamas, jis pavogtas, mes negerbiam savęs, nes mus pačius ilgai laikė niekalais, blusomis, spiromis, mes įgavome kompleksą, jog nieko negalime padaryti. Pasikeis tada, jei paimsi vieną kartą šūdiną šakę ir eisi ginti savo orumo ir tada galvą guldau, kad sprendimai bus atrasti greičiau, nei davatka sukalbės „Tėve mūsų...“, o kainos nukris valandų bėgyje greičiau nei baigsis „Labanakt, vaikučiai!“.

Sakau, kilkime gal ne vardan duonos ir benzinų kainų, bet bent jau dėl savo paties orumo. Pradėjo 20 metų, o mes vis dar kažkokie mužikai, lyg įbauginti KGB. Taip, nesmagu, kai valstybė tampa tavo namuose priešu, bet mes turime jiems parodyti, kad jie atėjo demokratiškai mums atstovauti, o ne fašistiškai valdyti.

Dabar ir atsakykit man į klausimą. Ar jūs turite orumą, kai iš jūsų tyčiojasi, o jūs sakot, jog nieko padaryti ir pakeisti negalima? Ar turit bent savigarbos jausmo? Toli žiūrėt nereikia, pažiūrėkit į Portugalija, į Graikiją, tik subliovė tautos trimitas ir visi kaip suviduriavę atstovaujantys valdžioje ėmė popierius kilnoti. O kada mūsų tautos trimitas įsijungs? Ak, tiesa, mes savęs negerbiam ir neturim orumo, nes nieko pakeisti negalima ir bla bla bla... ar tikrai? Atsakykit sau į šį klausimą, gerbiamieji.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com