Miręs klasiokas iš nuotraukos

Sveiki visi,

Pamenu, kai buvau mažesnis ir su mama vartydavom jos nuotraukų albumą, ji pirštu rodydavo į savo klasės nuotrauką. Toje nuotraukoje būdavo išsirikiavusios mokinės su ilgomis kasomis ir baltais kaspinais, o mokinukai visi su švarkais. Tada mama papasakodavo šiek tiek apie kiekvieną. Ji labai mėgdavo baksnoti ir sakyti, kuris iš jų šiuo metu jau išėjęs Anapilin. „Šita pasikorė, šitas žuvo, šitas išėjo ir dingo...“

Keista žiūrėti į savo klasės nuotrauką ir skaičiuoti jau mirusius žmones. Dar keistesnis turi būti jausmas, kai su tuo žmogumi bendravai ir net negalėjai pagalvoti, kad po, tarkim, 20 metų jo nebebus, o aš dar būsiu gyvas.

Neseniai žuvo mano pirmasis klasiokas. Dabar aš jau, rodydamas savo klasės nuotrauką, galiu bakstelti pirštu ir pasakyti, kad jo jau nebėra. Ir aš jau žinau, ką reiškia bakstelti ir žinau, ką reiškia, kai kažko jauno jau nebėra, o tu dar tebesi ir žinau, ką reiškia, kai atsukus laiką, net pagalvoti negalėjai, kad kada nors taip nutiks. Neskubu moralizuoti, kad skubėtume vieni kitais džiaugtis ir kilnoti ant rankų, nes nežinai, kada kiti išeis, o tu liksi. Tai neįmanoma. Bet įmanoma tiesiog stebėtis tuo keistu trapumo jausmu. Kas žino, gal visai greit kažkas baksnos į klasės nuotrauką, rodydamas į mane, ir sakys – va, šito jau nebėra gyvųjų tarpe.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com