O jeigu mes visi numirę?

Sveiki visi,

Paskutiniuoju metu, o gal ir visada, daug mąstau apie mirtį, nes mirtis padeda suvokti, kad kiekviena diena yra tarsi atskiras šansas nugyventi dar vieną apie 12 valandų gyvenimėlį. Iš tikrųjų bent aš per mirties prizmę pamatau daug daugiau nei per amžinybės, kol kas amžinybė lieka šviesiai neapčiuopiama, o mirtis atrodo daug realesnė. Jokiu būdu netikiu, kad po mirties viskas pasibaigia, tai būtų per daug nenormalu, jeigu taip būtų galima pasakyti.

Visai neseniai perskaičiau tokį neįtikėtiną straipsnį, kuriame  miręs vyriškis email‘ais bendrauja su savo artimaisiais ir pasakoja tik tai, ką žino tik jų artimieji, taigi lyg ir negalėtų būti melas, tačiau neatmeskime galimybės, kad tokius straipsnius visai lengva sukurti. Tai čia išeina, kad žmogaus dvasia geba susijungti su mūsų sukurtomis technologijomis ir per juos bendrauti? Tiesa, neįtikėtina, tačiau vis tiek labai žavu.

Neatmeskime galimybės ir tai, kad mes visi galbūt esame šiuo metu mirę. Ne, ne gyvieji numirę, bet iš tikrųjų numirę, kurie sukuria savo pojūčius, jaučia kūną, gyveną įprastą ritminį gyvenimą. Yra daugybė pasakojimų, kurie liudija, kad mirusieji dar kurį laiką būna su mumis, gyvena įprastą gyvenimą – valgo, mylisi, eina į darbą, augina vaikus... Jie nesupranta, kad jie neturi fizinio kūno. O kas, jei ir mes. Visi iki vieno kol kas to nesuprantame ir nuolatos maišomės tarp gyvųjų? Primena siaubo filmą „Kiti“, tačiau neatmeskime galimybės, kad mes visgi nežinome kurioje amplitudėje, matavime ir realybėje randamės.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com