Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Sapnų nublokšti"

Sveiki visi,

Jurgos Ivanauskaitės romaną „Sapnų nublokšti“ perskaičiau dar paauglystėje ir tai buvo pirmoji rašytojos knyga, patekusi man į rankas. Romanas pasirodė 2000 metais, tai pirmoji knyga, po trijų labai stambių dokumentinių knygų apie keliones po Tibetą, Nepalą, Indiją, kurią vėliau leidykla „Tyto Alba“ sulydė į vieną didžiulį veikalą „Tibeto mandala“. Pati rašytoja lyg ir ne visai užtikrintai kalbėjo, kad tikriausiai neberašys jokių grožinių tekstų. Klydo. Vėliau sekė „Placebas“ (2003 .), „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2005 m.)

Visai neseniai ir vėl „suskaičiau“ „Sapnų nublokštus“. Norėjau pakartoti ir vėl pajusti paauglystėje išgyventą dvasinį katarsį, skaitydamas šią knygą. Tiesa, šįkart teksto nebeskaičiau, nes viename „Linkomanijos“ užkaboryje radau balsu skaitomą knygos įrašą. Parsisiunčiau nė nemirktelėjęs. Iš tikrųjų labai bijojau grįžti prie šios knygos, nes ji man pasirodė po visos Ivanauskiados pati įdomiausia ir geriausia, kas retai atrodo mano pažįstamiems, jiems kažkodėl labiau patinka paaugliškosios Jurgos knygos „Mėnulio vaikai“, „Pakalnučių metai“ ir t.t., tad nebenorėjau sugadinti kadaise patirto skonio.

Niekada iki tol nesiklausiau knygos skaityto įrašo, tad buvo labai įdomus eksperimentas. Bijojau, kad tekstas ir jo prasmės versis iškreiptos ir kitokios. Juk skaityti, tai ne tas pas, kas klausyti. Bet.. Patiko! Bijojau, kad „užaugau“ t.y. „peraugau“ Ivanauskaitės kūrybą ir ji man perdėm atrodys išskalbta, nuvalkiota, nebeaktuali man pačiam. Bet... Patiko! Ir vis dar galiu drąsiai teigti iš savo varpinės, kad „Sapnų nublokšti“ yra Jurgos Ivanauskaitės grožinės literatūros epopėjos viršūnė. Taip, tai paskutinė knyga, kuri „liečia“ Rytų kultūros tematiką, tačiau nepaprastai sodri, egzotiška, kosmopolitiška ir sultinga.

Be proto ryškūs personažai tarsi mozaika sulipdo neįtikėtinai sudėtingus vakariečių dievoieškos kelius Neten mieste. Asmeniškai užuodžiau labai daug pačios autorės asmeniškumų, realios patirties, galbūt net tokios meilės užuomazgų Rytuose. Taip, knyga yra pasiutusiai fatališka, tačiau tas fatališkumas visgi nuveda mus į Dievą ir Meilę, nors kitoms akims gali atrodyti kaip paskutiniai kliedesiai, kurie kalba apie absoliučią degradaciją. „Per kančias į žvaigždes“, sakytum, pagrindinis dvasinis visų personažų credo. Personažai maksimaliai egzotiški, įdomūs ir labai skirtingi ir jie visi vienaip ar kitaip susiję su Lietuva. Visi personažai susirenka pusę metų nuo lietaus kenčiančiame Neten mieste, „Sirdies pleisto“ viešbutuke ir kiekvienas apsimeta tuo, kas iš tikrųjų nėra. Visi jie susiję su Lietuva, o netrukus iš paties mistinio Tenvaro Ošaro sužinome, kad tai šambaliečių inkarnacijos iš Lietuvos.

Knygoje labiausiai žavėjo personažų įvairumas ir jų skirtingos patirtys iki tol, kol jie atsidūrė Neten lietaus smelkiamoje „Sierdies pleisto“ hotelyje. Evita Petron – avis po skerdiko peiliu, Ašara – viešnia iš Šiaurės, Džimbymas – girtuoklėlis rašytojas, Sidharta Svinarskis – apsiskelbęs nušvitusiu lenku, vienuolė Dunia – Monstras Baltoji Lelija ir daugybė neįtikėtinų personažų, kurie tegali susirinkti tikriausiai tik Rytuose, persmelkti savo baimių, nuopuolių ir maniakiškų sprendimo paieškų.

Žinot, klausiausiu teksto, kur nė vienas negali nepastebėti labai daug pornografinių sąvokų ir kitų net iš pažiūros šventvagiškų palyginimų, tačiau šįkart visa tai pralėkė kaip žaibas ir liko tik stiprus dvasinis išgyvenimas. Po kultūriniais klodais, kurie kai kam gali atrodyti subanalinti dėl seksualinės hiperbolės, visgi liko tik beprotiškas noras būti reikalingam, kabintis į žmogaus sielą per seksualinius potyrius ir tokiu būdu bet kokia kaina užpildyti vakariečių sąmonėje ir sieloje atsiveriančią tuštumą, kuri grėsmingai juos visus pasiglemžia čia pat ateinantis ir Pasaulio Pabaigos nuojautomis apipintas 2000 metų slenkstis. Pasijutau vienas iš tų herojų, kurie pusę metų trinasi purviname Neten viešbutyje ir dėl palytėtų naujų dvasinių vibracijų, kurias kiekvienas herojus išgyvena savaip, nebegali iš čia išvykti. Personažų požiūris į dvasiškumą piešiamas kaskart vis kitoks, nuo abejingumo iki visiško fanatiškumo ir sudievinimo. Neretai autorė mums potekste pasako, kad kūniškasis meilės subjektas mums tampa tarsi Dievas, neleidžiantis mus išsivaduoti iš depresijų ir nepasotinamų aistrų.

Lietuvių įvaizdis kosmopolitiškuose Rytuose tiesiog stulbina savo neįtikėtinais likimais, kurie bent jau man sužadino beribį norą pakeliauti nors pusmečiui po tas vietas ir nors dešimtadaliu patirti tai, kas rašoma „Sapnų nublokštuose“. Sutinku, kad tekstas dėl savo prisodrinto dvasingumo gali būti, manding, abstraktus ir klampus. O juk daugeliui reikia kažkokios pagrindinės ašies romane, o ašis yra, tik ji sumitinta, sakralizuotai desakralizuota, todėl visai tikiu, kad skaityti „Placebą“ ar „Miegančių drugelių tvirtovę“ galima kur kas lengviau. Džiaugiuosi, kad pirmoji kadaise skaityta J. Ivanauskaitės knyga buvo būtent ši, o dar labiau džiaugiuosi, kad po šitiek laiko ir skaitymo knyga tebėra savo zenite.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com