Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Mano vaivorų
naktys“ (My Blueberty Nights) (2007 m.). Dar vienas „Kino pavasario“ perliukas
jau daugel kartų rodytas ir „Skalvijoje“ po festivalio. Ilgai vengiau šio
filmo, nes bijojau, kad jis vėl obliuos meilės lentą, o ji ir tai jau
nuobliuota iki skausmo, kad net darosi nebeįdomu, tačiau visgi po šitiek metų
prisiverčiau antrą valandą nakties įsijungti šį filmą – ačiū mano nemigai! Ir
patyriau beveik katarsį, nes filmas pasirodė puikus, tuoj paaiškinsiu kodėl.
„Mano vaivorų naktys“, nežinau, kodėl lietuviai pasirinko
versti „vaivoras“, nors uogos spalva gal ir panaši, bet mano skurdžiomis anglų
žiniomis blueberry yra mėlynė, bet jūs suprantate, kaip dviprasmiškai skamba
mums „Mano mėlynių naktys“, dar pagalvos, kad kažkas kažką per naktis tranko ir
daužo. Nieko panašaus. Filmas neįtikėtinai turiningas, tėknus, puikus garso
takelis, paprasta, bet iki širdies miela istorija, kuri kalba apie meilę
gydančiai, pozityviai, neforsuodamas apie nelaimingos meilės skaudulius ir
sopulius. Filme iš esmės nėra nieko šokiruojančio, nieko per daug
intriguojančio ir gniaužiančio kvapo, bet būtent tas lengvumas sunkume,
paprastumas nepaprastume, subtilumas ir pavergė mane. Gerai, nesitikėjau, kad
filmas bus tokio mano skonio ir mane papirks.
Ryškiausia šiame filme, mano galva, buvo Natalie Portman,
kuri sukūrė antraeilį aistringos lošėjos vaidmenį. Personažas man pasirodė
labai charakteringas, toks aistringas ir rizikingas, tačiau juk mes žinome, kad
visokius aistruolius vaidinti yra kur kas paprasčiau nei geros mergaitės kailį,
kas ir buvo pagrindinė veikėja Elizebeta. Per visą filmą žiauriai norėjau to
skanaus vaivorų (mėlynių) pyrago su ledais. Tų raktų istorijos, tiek subtilus naktiniai
susitikinėjimai jaukioje kavinukėje ir šiaip, tokia miela filmo atmosfera,
tokia gyvenimiška, kad pagalvoji – va jezus, juk ir tu norėtum taip gyventi,
taip susipažinti, taip kalbėti, taip mylėti, taip jausti, taip suprasti, taip
rizikuoti... Realybė kitokia, tačiau, ačiū Dievui, mes bent turime istorijas,
siužetus ir filmus.
Neslėpsiu, man labai patiko šis filmas savo stilistika,
aktoriais, pasakojimo pobūdžiu, muzika. Labai tinka žiūrėti naktį, vienam, prie
žaliosios arbatos puodelio, trokštant iš personažo lėkščių bent kiek grybštelt
ledų ir pyrago. Rekomenduoju gero, jausmingo, bet ne perdėtai saldaus,
nebanalaus filmo mėgėjams.
Ir pabaigai, vieną mintis, pasakyta per filmą: „Kartais mes pasikliaujame žmonėmis kaip
veidrodžiu, kuris charakterizuoja ir pasako mums, kas mes tokie. Su kiekvienu
atspindžiu pradedu vis labiau pamėgti save.“
Jūsų Maištinga Siela,
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą