Sveiki, skaitytojai,
Žinote, koks kinas pats
geriausias kino gurmanui? Ogi toks, kuris pranoksta įprastesnius žmonių
santykių vaizdavimo paviršius ir prasiveržia į kažin kokią egzistencinę gelmę
ir pradedama kalbėti ne apie paviršutinišką meilės ir romantizuotas
pasiaukojimo situacijas, bet iš esmės apie tai, kas neapčiuopiama, bet
nujaučiama kiekvienam žmogui. Vienas iš tokių filmų yra rusų režisieriaus
Alesandr Sokurov filmas „Aleksandra“
(rus. Александра)
(2007), kurio darbą pasižiūrėjau dėl labai paprastos komercinės priežasties –
nespėjau „Kino pavasaryje“ pamatyti jo filmo „Frankofonija“, tai nutariau
režisieriaus atvažiavimo į Vilnių ir Kauną proga pažiūrėti ką nors iš senesnių
jo darbų, juolab kad apie režisieriaus darbus buvau girdėjęs ypač gerų dalykų. Tikriausiai
reikėjo pradėti nuo jo filmo „Rusų arka“ (2002), tačiau taip susiklostė, kad „Aleksandrą“
buvau jau nusižiūrėjęs labai seniai.
Ką gi – rusų šiuolaikinis
filmas, prasiveržiantis į tarptautinius filmus yra nuostabus – aišku,
nostalgijos A. Tarkovskiui ir visiems po jo sekantiems režisieriams. „Aleksandra“
kiek keistokas filmas, bet jau nuo pat pirmųjų kadrų užburia savo paprastumu ir
gelme. Močiutė važiuoja į karštą karo tašką aplankyti karininko anūko, o
tiksliau – atsisveikinti prieš mirtį ir ji regi tuos baisumus: jaunuolių akyse
nepažintas karo siaubas, sumišimas tarp politinių įsitikinimų ir žmogaus
gerumo. Tai vyrų karas ir moterys būvimas čia tarsi primiršto švelnumo ir
motiniškumo simbolis. Tiesą sakant, buvau didžiulėje įtampoje, nes beveik
galėjau justi, kad koks kareivėlis tikrai išprievartaus bobutę – juk kitaip
negalima, tačiau ne tokiame filme. Režisierius žiūri kur kas plačiau ir giliau –
jam nerūpi karo brutalumas, jam rūpi skirtingų energijų konfrontacija, žmogaus
gerumas prieš karo agresiją. Nors kine beveik nieko brutalaus nevaizduojama,
tačiau A. Sokurovas panaudoja beveik neapčiuopiamą metaforą, kurią pradžioje
palaikiau agresija ir įspėjimu – veikėjų žvilgsnius. Akyse glūdi prigimties
tiesa ir per jas veriasi gėrio ir blogio kova bei esminis klausimas: kaip
išgyventi? Atsakymo vienareikšmiško nėra, tai nuojautų filmas ir tik per
bendravimą išryškėjęs žmogaus prigimtinis gerumas traukė jaunus karininkus prie
Aleksandros ir tai visai nebuvo erotiniai kėslai, tai buvo sūnaus ir
motiniškumo ilgesio gestas, instinktyvus grįžimas prie šeimos ir gėrio židinio.
Tas nepakeliamas subtilumas filmą iš, rodos, dviejų naktų viešnagės, pakelia į
tokias neįvardytas egzistencines aukštumas, kad tiesiog finalinėje scenoje, kai
anūkas sėda pinti močiutei žilų plaukų, likau nuginkluotas, ir tai buvo
skaudžiau už bet kokias atviras sadistines scenas.
Nuostabų vaidmenį sukūrė
operos solistė Galina Vishnevskaya (1926-2012), suvaidinusi išties įsimenamą
vaidmenį – jau vien dėl senatvės prislėgtos bobutės vaidmens verta žiūrėti šį
filmą, bet labiausiai dėl plačių egzistencinių parametrų, glūdinčių po
kasdieniškomis žmonių bendravimo formomis. Labai patiko.
Mano
įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 85/100
IMDb: 7.0
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą