Knyga: Giedrė Kazlauskaitė "Singerstraum"

Giedrė Kazlauskaitė. „Singerstraum“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2016.

Sveiki,

Nesu tikras, ar toks greitas naujojo Giedrės Kazlauskaitės poezijos rinkinio Singerstaum pasirodymas nesimbolizuoja autorės polinkį perdegti, bet kitą vertus, kalbant apie menininkus, nebeverta jaudintis dėl to, kas neišvengiama – kūrybinio produktyvumo pakylėjimo. Pati G. Kazlauskaitė mėgsta linksniuoti žodžį grafomanai (tai visai nesusiję su produktyvumu) ir pati savęs nevengia „pastatyti“ į gana kritišką padėtį, neslėpdama kartais prasprūstančio menkavertiškumo, atmiežtu intelektualams būdingu kuklumu. 

Singerstraum yra be jokios abejonės kūrybingai apgalvota ir architektoniškai sukonstruota knyga, kuri turi moterišką energiją. Ir visai čia nekaltas raudonas puikus viršelis, jis nė kiek su raudonu lūpdažiu ir seksualiais bateliais neasocijuojasi. Veikiau jau raudonais kraujagyslių siūlais, raudonu vidiniu pamušalu, nematoma vidine žmogaus puse, sudaigstyta per lapų įrišimus raudonomis pavadinimų raidėmis. Jeigu tikėsime, kad poezija yra žodžių muzika, o siuvimo mašina – fortepijonas, tada galime patikėti, kad rankoje laikome ne poezijos knygą, bet, tarkime, CD. 

Nesu tikras, ar tai gerai suderintos „dainos“, turiu galvoje, silabinį eiliavimą, tačiau, kad eilės savo turiniu įdomios ir, kaip poetams būdinga, asmeniškos, tai tikrai. Singerstraum artimai siejasi su Meninomis (2014) – čia ir skyriai parceliuojami pagal bendrą rinkinio viziją, įvairūs moteriški simboliniai įvardijimai, žaismė, siuvinėjimas, kuris išties ne tiek tuščiai linksmina, kiek nuteikia žaismingai, kad tikrai imi jaustis, jog taršytumeisi po nesibaigiančias pūsto sijono klostes, kuriose, –oi, – dar tikrai galima šio bei to atrasti. Juokas juokais, tačiau G. Kazlauskaitė toliau tęsia savo pamėgtas temas, plėtodama juos per kūrybinį sumanymą kiek kitomis spalvomis. Poetė vėl daug prisimena paauglystę ir vaikystę, tas brendimo būsenas, socialinę ir intelektualinę numanomą atskirtį, tačiau jaučiama ir kartkartėm šaižus kritikės balsas, nes tokie žodžiai kaip banalybė ar pigus itin dažni eilėraščių eilutėse, kad kartais galima pagalvoti, kad autorė dėl kažko pikta ant naujų iššūkių nesuteikiančio pasaulio ar net pernelyg akivaizdžios absurdiškos beprasmybės, tačiau, kai tik jautiesi pagavęs Kazlauskaitę už siūlės, žiūrėk, ji ironiškai daro salto ir deklaruoja, kad nieko įdomesnio už tuštybių mugę tikriausiai ir nepamatysianti: „Juokinga, nes tuo pat metu / tame pačiame parke / fotosesijas intensyviai rengė / beviltiški jaunavedžiai. // Neradau ko paklausti, / ar meilė ištveria ir pozavimą.“ (p. 38).

Priešingai nei Meninose, čia ryškėja daugiau dygsniuotas kelionės motyvas, kuris ypač akivaizdus skyriuje Perplėšus drabužius. Rodos, ilgame laukime oro uoste, lėktuvo skrydyje lyriniam subjektui gimsta eilės – Frankfurtas, Ryga, kitos vietos, palikusios žymę, praplėšus kasdienes geografines teritorijas, regis, subjekto pernelyg nestebina arba stebina pernelyg kasdieniškai. Vienas labiausiai įsimenamų eilėraščių apie Pietūs Rygoje apie netikėtai mirusią moterį – moterų „mirčių formulė“ kartojasi ir apie Undinėlę, ir Eglutę. Tačiau neatrodo, kad subjektas baimintųsi šios temos, sakytum, netgi retkarčiais smalsauja, klausdama, vardan ko verta gyventi, kokia visa tos tuštybių mugės prasmė? Dievoieška rinkinyje taip pat užima vietą, galbūt netgi pernelyg davatkiškai stebima kaip kiti meldžiasi Nidoje vykstančiose mišiose, bandoma religinėse apeigose įžvelgti paviršutiniškumo ir beprasmybės, ilgintis tikrojo ryšio su Dievu. Krikščioniški motyvai gana svarbūs G. Kazlauskaitės poezijoje – kryželio bučiavimas, kapinės, bažnyčios, kunigo žodžiai, tačiau priešingai nei Rimvydo Stankevičiaus eilėse, Singerstaum neatrodo, kad subjektas būtų „suvedęs sąskaitas“ su Dievu, kažkur dar tebetvyro egzistencinės taikos derybos su Visata, nors ir pripažįstama, kad paauglystė baigėsi, baigėsi įsimylėjimai ir dabar vis labiau vertinama meditacinė vienatvė.

Kalbant apie paauglystę, neįmanoma neaprėpti jaučiamos socialinės atskirties, kurią bando užpildyti intelektualiniai skaitiniai – čia prisiminiau, kad ir aš pats esu skaitęs Proust‘ą vonioje, nes buvo žiema ir baisiai šalta, tačiau paauglystės periodas veriasi ne visada toks šviesus. Subjektas pardavinėja gėles turguje, jaučiasi ne tik negraži, bet ir mato kitų žvilgsniais – „Nėra maloni, nesižemina, nepataikauja - / tikrai mano paauglystės portretas“ (p. 84). Kadangi nepatraukli, todėl atstumtoji, kadangi atstumtoji, todėl juntamas pasipriešinimas seksualumo standartams. Kai kurie momentai šokiruoja kaip Vitalijos Pilipauskaitės rinkinyje Kvėpuoju, pvz., „Gorilų keiksmažodžiai: „Jau pisamo amžiaus?“ / Nežinau labiau žeminančio auklėjimo“ (p. 85). Gal iš to brutalaus standartų neatitinkančios išvaizdos kilusių pašaipų kilo ir feministinė kova, netgi akivaizdus vyriškos lyties atstovų niekinimas: „Jūsų lytis man taps blogio sinonimu - / panieka kris ant visos giminės“ (p. 85). Tačiau seksualinis nepatrauklumas tampa subjektui ir apsauga: „Tiki, kad tokia tu nieko netrauki, nesi geidžiama; / jautiesi saugiau negu noriai vaikų skinamos pienės.“ (p. 93).

Neatsitiktinai pasirodė įdomus seksualinis paauglės gyvenimas, kadangi jis suformuoja intelektualiai kietą suaugusį subjektą, kuris vien savo žvilgsniu gali „nugalėti“ vyrą: „Žvilgsniu priversti tuos kretinus / stotis ir sprukti laukan, / užleidžiant vietą galudienei“ (p. 97), todėl visos šios patirtys natūraliai siejasi su Heterų dainose (2008) ir Meninose vis prasprūstančia homoerotika – žavėjimasis moters kūnu ir draugija, ypač paauglystėje, kad ir mokyklos valgykloje, juntama, kad moters draugija subjektui kur kas malonesnė ir saugesnė.

Rinkinyje galima įžvelgti ir kitoniško intertekstualumo, kad ir sąsajų su Virginios Woolf Savu kambariu, atrasti Biblijos motyvų ir net liaudies („aguoniškas“ išvirtimas per savo akis) perfrazavimų, tam tikrus geografinius Vilniaus urbanistinius taškus („Šiaurės Atėnų“ redakciją, žydų getą ir t. t.), kurie siejami su intelektualumu arba maloniomis draugystės patirtimis – tai praturtina bendrą kultūrinį knygos klodą.

Ar pateisino Singerstraum mano lūkesčius? Tiesą sakant, jokių lūkesčių neturėjau, net nebuvau tikras, ar skaitysiu šį rinkinį, bet tiesiog taip nutiko spontaniškai, kad sukrimtau lengvai, kaip kadaise Meninas. Manau, kad tai Meninų tąsa, kiek kitokia, bet iš esmės prasmių lygyje plėtojamos daugiau ar mažiau tos pačios temos – intensyviai, šiuolaikiškai, neprarandant aštraus kritinio proto ir aktualumo, kur vis dar svarbios žmogaus tapatybės tema, ypač retrospektyvus paauglystės laikų potyrių „susigrąžinimas“, todėl eilėse, kaip neretai būna šiuolaikiniams lietuvių poetams, lyrinis subjektas labiau panašus į pasakotoją, o ir frazių struktūros, teiginiai, apibendrinimai labiau primena prozos tekstus. Bet kokiu atveju, G. Kazlauskaitė užima svarią poziciją lietuvių šiuolaikinės poezijos lauke ir Singerstraum dar kartą patvirtina šį neabejotiną svarumą.

Jūsų Maištinga Siela