Mintys: Amžina vasara irgi ne amžina

 Paveikslas: Thomas Dewing "Summer", 1890.

Sveiki,

Šiandien važiavau namo ir prieš užsukdamas į biblioteką, skaičiau kelyje periodinį leidinį Metai. Kažkaip padrikai – tai šen, tai ten. Lyg ir nieko gero nerasdamas, lyg ir recenzijas paskaitinėdamas nuo vidurio, paskutines pastraipas, nes tik toks, rodos, skaitymas autobuse ir tinkamas – padrikai žurnalistinis, antraštės ir esmė, kol galiausiai neatsiverčiau pirmojo žurnalo teksto, kurį parašė Laura Sintija Černiauskaitė. Nieko banaliau – apie vasarą, tačiau juk Metai ir visą kitą, apie ką dar galima rašyti įvade, jeigu ne apie metų laikus? Vėliau tekstas ima slinkti ir atsiveria begalinė nostalgija. Juk tai apie laiką, apie mūsų vasarą, kuri amžinai tęsiasi trumpais sujungimais. Ir apie senatvę, apie tai, kad ir ta vasara, kad ir kiek ji jungtųsi į visas vasaras kaip viena begalinė, galiausiai pasibaigs. Ir viskas.

Nepabaigiau šio Lauros Sintijos Černiauskaitės teksto, kažkaip po pirmo puslapio, kuris mane sutrikdė, nes, pasirodė, po visų tų verstinių publikacijų ir patetiškos poezijos ir noro išskrosti sielą bei paaiškinti anatomiškai jausmus, šis tekstas pasirodė kone tikriausias. Apie tai, kas yra čia ir dabar. Ir rugpjūtis, galvojau, žiūrėdamas į gatvę pro dulkiną autobuso langą, jau baigiasi, nors tris savaites beveik be sustojimo lijo ir tos vasaros lyg nebūta. Ir supratau, kad vasara pas mane yra viskas, ką galima įvardyti būtuoju laiku, mistinė erdvė, kuri transformuojasi į juslinę atmintį ir niekada vasara nėra geriausia ir nuostabiausia čia ir dabar. Kiek liūdna dėl to, kad vertė įgaunama tik viską jau patyrus. Bet tuo pačiu tai ir džiugina. Po to pagalvojau: ar gali džiuginti liūdni dalykai? 

Ir štai: mano stotelė, laikas lipti. Ir nėra minčių, jų kaip ir nebūta. Kaip ir tos vasaros. Kaip ir to teksto. Kaip ir to patirto menko sukrėtimo. Visas potyris pasiliko autobuse ir nuvažiavo tolyn, į šių metų vasarą...

Jūsų Maištinga Siela