Knyga: Alessandro Baricco "Jaunoji nuotaka"

Alessandro Baricco „Jaunoji nuotaka“. – Vilnius: Tyto alba, 2016.

Sveiki, brangūs skaitytojai, 

Jau tikriausiai pastebėjote, kad labai mėgstu italų rašytoją Alessandro Baricco. Kol kas skaičiau jo romanus, parašytus iki 2000 metų, ir jie išties kėlė nepaprastą žavesį. Romanas Jaunoji nuotaka (ital. La Sposa Giovane) yra vienas naujausių šio rašytojo kūrinių, neseniai išverstas į lietuvių kalbą. Apskritai Lietuvoje sklando tokios nuomonės ir gandai, kad paskutinieji A. Baricco kūriniai yra kur kas silpnesni ir palyginus su tokiais jo kūriniais kaip Aistrų pilis, City ir Jūra vandenynas, jie praradę pasakojimo skaidrumą ir gilumo įspūdį. Tiesą sakant, sunku tuo patikėti, tad nusprendžiau pats perskaityti naujausią kūrinį ir įvertinti, kaip A. Baricco kuria šiomis dienomis ir kokios temos jį domina.

Jaunoji nuotaka išties nustebina A. Baricco kūrybos kontekste. Visų pirma romaną norisi pavadinti erotine literatūra, nes knyga pulsuoja erotinėmis fantazijomis, gal net erotine fantastika. Šiek tiek netikėta iš grakštus ir subtilaus A. Baricco, tačiau, jeigu prisiminsite ankstesnius jo kūrinius, juose taip pat esama poetizuotų keistenybių – kanibalizmas, jausmų eliminavimas ir t. t. Pirmajame knygos plane, kitaip sakant, paviršiuje skaitytojas mato nenuginčijamai gaivališkus erotines keistenybes, kurie nepaiso nei amžiaus cenzo, nei lyties, nei tuo labiau giminystės ryšių. Tiesą sakant, literatūroje, kaip ir gyvenime, nieko čia naujo lyg ir nėra bei stebinti nebeturėtų – lesbietiškas seksas, seksas su Sūnumi, šiek tiek su Tėvu, šiek tiek su Dukra, šiek tiek su Motina. Atrodo, kad to seksualinio prado knygoje būtų daug, tačiau jis kažin kaip pasislepia, „susigeria“ po mistifikavimu ir labiau skaitytoją jaudina ne tiek erotinės scenos, bet tas kirbantis klausimas – o kas po viso tuo slepiasi? Ar A. Baricco kuria romaną, kuris žongliruoja kažin kokiomis moralinėmis normomis? Bando provokuoti ir sąmoningai dirginti skaitytoją? Kad ir kokios bebūtų tos seksualinės scenos, skaitytoją neapleidžia abejonės, jog autorius kažką sumanęs ir visa tai tėra sudedamoji paslapties dalies. Štai taip šį kūniškų geidulių pažinties kelionę bando paaiškinti knygos veikėjai: „...galime vargti, kiek tik norime, ieškodami rafinuočiausių ar dirbtiniausių paaiškinimų, tačiau mūsų visų kilmė ugnimi išdeginta kūnuose – ar tai būtų širdies kliauda, ar nepadoriai geidulingas grožis, ar brutalus aistros objektas“ (p. 120). Taigi, visgi žmonės iš prigimties yra geidulingi. 

 Rašytojas Alessandro Baricco.

Siužetinė linija gana paprasta. Mistifikuota istorija apie amžinai laukiančią jaunąją nuotaką. Apskritai A. Baricco mėgsta XX amžiau pradžią, tad ir šiame romane juntamai atkuriami pirmieji šio amžiaus dešimtmečiai – pirmieji automobiliai, pampų Argentinoje apgyvendinimas, ilgos kelionės po Europą, o išvis labiausiai laikmetį kuria aristokratiškas gyvenimas ir tarno Modesto pozicija. Iš esmės aplinka suręsta kaip pas snobus britus ir kiek primena serialo Dauntono abatija bei K. Ishiguro romano Dienos likučiai tarnų ir šeimininkų preciziškumą. Tai knygai suteikia prabangos ir elegancijos, o istorijai – aristokratiškumo. Autorius kruopščiai mistifikuoja kiekvieną siužetinę liniją, netgi veikėjų dialogai tampa metaforiški, pilni neatskleistos paslapties, tačiau viską gaubia keistos šeimynos ceremonijų vienodumas. Regis, svarbiausia išlaikyti besikartojančius veiksmus, kurie pasireiškia kaip gyvastingumo, klestėjimo ir saugumo garantas, todėl Nuotaka savaime savo būvimu ima griauti nusistovėjusią tvarką. Būtent pasikartojimų ritualas, o ne erotika tampa kertiniu šios istorijos akmeniu ir tuo pačiu raktu į istorijos žavesį. Kol per didžiąją kūrinio dalį autorius leidžia mums spėlioti ir stebėti snobiškus šeimos pusryčius, galiausiai kūrinio pabaigoje kartu su Nuotaka mes išmokstame pasikartojimo stebuklo, kuris tampa gyvenimo pratęsimo pamokomis.

A. Baricco kaip visada rūpi ne tik siužetinė linija, bet ir kūrinio kompozicija. Neretai jis pasirenka keletą siužetinių linijų, tačiau Jaunoji nuotaka labiau konstruojama per pasakojimo pobūdžio žaismę. Būtent pasakotojas užima reikšmingą jungtį tarp rašytojo, kuris rašo knygą apie Jaunąją nuotaką ir pačios Jaunosios nuotakos istorijos. Tai tarsi knyga knygoje, o tai sukuria kūrinio gilumo įspūdį. Knygos pirmojoje pusėje pasakotojas apskritai nesuvokiamas, jis ima staiga kalbėti pirmuoju asmeniu kitų veikėjų lūpomis, todėl atrodo, kad istoriją kuria patys veikėjai, tačiau tik vėliau paaiškėja, jog pasakotojo nesvarumas yra pakrikusio rašytojo balsas. Neretai gali pasirodyti, kad A. Baricco atvirai ironizuoja savo paties rašymo principus, nes rašytojas rašantis apie Nuotaką nemažai filosofuoja apie teksto atsiradimo procesus bei apskritai apie kūrybą. Tiesą sakant, šis manevras nėra naujas literatūroje ir kiek atrodo kaip senos idėjos perdirbimas pagal A. Baricco, kitą vertus, jeigu jo nebūtų ir liktų vien istorija apie Nuotaką, knyga atrodytų išties prėska.

Jaunoji nuotaka, sako, yra A. Baricco sugrįžimas prie jo ankstesnių „stipriųjų“ kūrinių. Galimas daiktas, kad tame yra nemažai tiesos, tačiau tenka pripažinti, kad lyginant su City, Aistrų pilys ar Jūra Vandenynas, ši knyga, kad ir kokia gera bebūtų, nepalieka kažin kokio atviro ir gaivališko praverto sielos peizažo, kur herojai susidūrę su savo prigimtimi ir sunkiai kovoję, ilsisi skaitytojo ranka užverstoje knygoje. Šis romanas nesukėlė tokios nostalgijos, kažin kokios sunkiai nusakomo egzistencinio sopulio, kad vieną dieną dar tikrai atsiversi šią knygą ir skaitysi tą nuostabų pasaulį iš naujo. Jaunoji nuotaka atrodo pirmųjų autoriaus romanų kontekste šiek tiek suplokštėjusi, tačiau vis dar siūlanti puikų A. Baricco pasakojimo stilių, kur kone magiško realizmo prieskoniais apibarstytas siužetas eina kartu su žaisminga kūrinio fabula. Tiesą sakant, knyga nenuvilianti, tačiau, mano akimis, neprilygsta pirmiesiems autoriaus romanams.

Jūsų Maištinga Siela