Sveiki, skaitytojai,
Ispanų režisierė Isabel
Coixet kine tikrai nebėra naujokė. Jos filmas „Mano gyvenimas po manęs“ (2003),
„Elegija“ (2008) išties padarė nemenką įspūdį, tad nekantriai laukiau jos
naujausio darbo, o kai sužinojau, kad filme vaidins nepakartojama Juliette
Binoche – išvis nenustygau vietoje. Filmas „Niekas
nenori nakties“ kai kurie dar verčia kaip „Niekam nereikia nakties“ (ispan. Nadie quiere la noche) (2015).
Filmas atidarė 65 Berlyno
kino festivalį ir buvo vienas iš konkursinės programos filmų, tačiau kino
kritikai neigiamų vertinimų nepagailėjo. Kai kas filmą įvertino kaip „negyvą ir
pernelyg humanišką“, kai kam išlikimo istorija neįtikino, tačiau „Niekas nenori
nakties“ nesutrukdė tėvynėje Ispanijoje pelnyti net 9 Gojos nominacijas, iš
kurių daugiau už vizualumą ir kostiumus pelnė keletą statulėlių. Aktorė Juliette
Binoche buvo nominuota šiam apdovanojimui kaip geriausia aktorė. Taigi, filmas
visur pasitiktas gana prieštaringai, tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, man jis
netgi labai patiko.
Ši keista ir nepaprasta
istorija tėra viena iš interpretacijų apie žymaus Arkties poliaus ir Šiaurės
ašigalio tyrinėtojo Robert Piri žmoną, kuri 1909 metais leidžiasi į poliarinę
žiemą ir kartu su vyro meiluže įstringa netvirtai suręstoje medinėje trobelėje.
Iš esmės tai išlikimo drama, kur saulė virš horizonto nepakyla pusę metų, o
moteris netrukus ima kamuoti badas... Filmas vizualiai patrauklus, apgalvoti
kostiumai, kadrų intymumas, bet labiausiai, bent mane, pakerėjo Juliette
Binoche vaidyba. Tiesiog negaliu atsistebėti šios aktorės būvimu kino kadruose.
Neseniai teko žiūrėti daug naujausių jos darbų ir net nustėrau – nė vieno
kičinio vaidmens, visi gilūs ir įtaigūs! Ne ką prasčiau ir įdomiau atrodė „Babilis“
(2006) žvaigždė Rinko Kikuchi, suvaidinusi vietos gyventoja Allaką.
Tiesą sakant, filmas žavi
XX amžiaus apgalvota atmosfera, moteriškumu, aktorių vaidyba, bado ir
išgyvenimo žiaurumu. Kitą vertus, kad ir kaip man šis filmas patiktų, suprantu
ir kritikų vertinimus. Taip, filme esama apčiuopiamos sintetikos ir patoso, to
netikrumo ir veikiau vaizdavimo neįmanomo ryšio, kuris tampa išgyvenimo
poetika, nei įtaigumo galia. Kad ir kiek matyčiau įvardytus šio filmo minusus,
kad ir kiek jis gali pasirodyti nuobodus kitiems, mane šis filmas įtraukė,
patiko jo lėta tėkmė, charakteriai, ir, Dieve, Juliette Binoche bei ta
perteikta šiaurietiška žiemos atmosfera.
Mano
įvertinimas: 9/10
IMDb: 6.0
Interviu iš Berlyno kino
festivalio:
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą