Sveiki,
Prieš daugiau nei kelerius
metus pristatytas iš Maroko kilusios prancūzų kino režisieriaus Robin Campillo
filmas „Vaikinai iš Rytų“ festivalio Kino pavasario žiūrovų nepaliko abejingų,
jis sugrįžo su nauju LGBT temos filmu „120
dūžių per minutę“ (pranc. 120
battements par minute) (2017), kuris tarptautiniame Kanų kino festivalyje
pelnė Didįjį žiūri prizą. Ilgas, beveik pustrečios valandos filmas praskrieja
kaip per minutė ir nejauti, kaip įsiveli ir gyveni dešimto dešimtmečio gėjų ir
lesbiečių, sergančių AIDS bendruomenėje.
Aišku, galima padejuoti, kam
reikalingas toks filmas Lietuvoje, kai purkštaudami žmonės bėga iš kino salės,
prisidengę veidus? Atsakymų įvairių galima sugalvoti, bet tuokart šovė tik
vienas – kad nebebėgtų iš salės, kad nebenusigręžtų nuo bendrų žmonijos
problemų lyg tai jų visiškai „neliestų“, kaip tai kruopščiai darė farmacininkai,
delsdami dėl gydymo preparatų. Nors šįkart seanse niekas nebėgo iš salės, nes
daugelis žinojo, į kokį filmą atėjo ir ko iš jo tikėtis, tad tik per itin
atviras erotines scenas vyrai žemais bosais krizeno kosėdami, o moterys spigiai
kikeno, neturėdamos kur dėti akių. Prisiminiau, kad nėra jokios panašios
reakcijos, kai per kokį kitą Kino pavasarį filmą rodoma, pavyzdžiui, intymi
heteroseksualų sekso scena...
Grįžtant prie paties
filmo – jis labai margas. Pirmoji pusantros valandos filmo dalis kaip
vaivorykštės spalvos tiesiog kibirkščiuoja – daug nesutarimų, agresijos, po
kuria slepiasi mirties baimė, protestų, ginčų, nuomonių. Viskas rodoma iš
aktyvistų „lizdo“, bet netrukus ima išryškėti pagrindinė santykių istorija, kuri
filmą nutempia iš esmės prie minorinių nuotaikų ir filmas iš šurmulingo
daugiakalbio triukšmo tampa panašus į amerikiečių tikrai gerus filmus „Normali
širdis“ ar „Dalaso klubas“, na gerai, netgi šiek tiek primena „Filadelfija“. Iš
esmės filmo finalas susmūgiuoja ir kyla daug prieštaringų apmąstymų, kai regi
mirštantį palatoje žmogų, kuriam paskutinis malonumas yra, kai jam
pamasturbuoja, kai vyrai eina į naktinį klubą ir šoka tiek, kiek gali, nes po
pusmečio geriausiu atveju galės tik stebėti nuo baro kėdės, nes dėl ligos
judesiai bus riboti... Tas gyvenimo troškulys, išreikštas taip stipriai ir
erotiškai visiškai filme pateisinamas, nes pasaulyje nėra jėgos ir ramsčio, kurie
tos sergančius palaikytų – religija nusigręžusi, didžioji visuomenės dalis
irgi, farmacininkai delsia ir t. t. Kaip kabintis į gyvenimą, jeigu ne savo
kūnu ir mėgautis likusiu laiku?
Apskritai kol kas tai
pirmasis „Kino pavasario“ filmas, po kurio šiek tiek susigraudinau ir namo grįžau
galvodamas apie raudonai nudažytą ankstyvą rytmetį Paryžiaus upę Seną.
Nuoroda į Kino pavasario filmo tinklapį ČIA.
Mano
įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 84/100
IMDb: 7.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą