Knyga: Marius Povilas Elijas Martynenko "Be penkių pasaulio pradžia"

Marius Povilas Elijas Martynenko. „Be penkių pasaulio pradžia“ – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 224 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vienas labiausiai laukiamų naujųjų debiutantų, žinoma, šiemet yra Marius Povilas Elijas Martynenko, išleidęs tekstų knygą Be penkių pasaulio pradžia. Knyga pastebėta Vilniaus knygų mugėje, ją gerai perka knygynuose, daug kas apie ją kalba. Viena iš priežasčių, kad autorius „įkrito“ tarp elitinių skaitytojų, kurie viešai aptarinėja knygas ir, žinoma, ištraukų publikacijos periodiniuose leidiniuose – vienas ši tokių skaitytojų buvau ir aš. Vos tik sužinojau, kad Tyto alba ruošiasi išleist Martynenko knygą, žinojau, kad būsiu vienas pirmųjų skaitytojų.

Knygos pavadinimas turi paantraštę – tekstai malonumui sužadinti. Keista šiomis dienomis dar kalbėti apie žanrų difuziją, tačiau kartais verta. Knygoje publikuojami tiesiog tekstai, tačiau visai kitais atžvilgiais šiuos tekstus tikriausiai derėtų priskirti prie eseistikos. Nors eseistika – aktualijų literatūra, bet kartu šiuose tekstuose yra biografinių motyvų, didžioji jų dalis išvardyta atgaliniame viršelyje, juos lengvai galima atrasti skaitant tekstą po teksto. Limpa ir autobiografinė išpažinties literatūra – tą sufleruoja kalbėjimas pirmuoju asmeniu, pasakotojo sutapimas su M. P. E. Martynenko asmeniu. Jeigu reiktų dar paieškoti „giminingo“ rašytojo lietuvių literatūros kontekste, tikriausiai vienais ar kitais aspektais šiam rašytojui būtų artimi Sigitas Parulskis, Rolandas Rastauskas ir kiti eseistai, kurie nevangia savo tekstuose cinizmo ir sveikos (savi)ironijos.

Jaunatviški tekstai visų pirma labiausiai patiks skaitytojams nuo dvidešimties iki trisdešimties – iš šio dešimtmečio pasakotojas ir pasakoja savo atvirai intymias istorijas. Taip, jau neįmanoma nepastebėti daug prastotosios kultūros žodžių, daug genitalijų, kurie tekstuose atlieka ir keiksmažodžio, ir ištiktukų, ir iliustracinį, ir tapatumo ir net, sunku gal patikėti, estetinę funkcijas. Penis – visagalis ir jo tikrai daug, pavyzdžiui, tekste apie išėjusį tėvą, kuris nepaliko jokios instrukcijos, kaip „naudoti“ penį. Iš pirmo žvilgsnio viskas šmaikštu, netgi arti banalumo, tačiau potekstė (po fiziologinėmis problemomis) byloja apie pasakotojo troškimą turėti su tėvu artimą ryšį, galų galiausiai turėti patarėją-tėvą lytinio brendimo laikotarpiu ir apskritai gyvenime. Taigi, pimpalas lygu šeiminių santykių problemos. Tokių paradoksalių ir iš pirmo žvilgsnių dviem klodais papasakotų istorijų šioje knygoje išties daug.

Marius Povilas Elijas Martynenko.

Neatsitiktinai paminėjau brutalią jaunatvišką kalbą, kai atrodo, jog autorius neatsakingai žongliruoja genitalijų terminologija, bandydamas sukelti šokiruojančio teksto ir atvirumo įspūdį. Tačiau toks žvilginis, sakyčiau, yra paviršutiniškas, nes po pasaulio banalybėmis ir brutalumu švyti M. P. E. Martynenko kurtas filosofinis pasaulio matmuo. Šis matmuo suvaldytas, nors jo raiška brutali ir ciniškai žemiška, bet filosofinis egzistencinis matmuo kažin koks sunkiai išgyventas, pasakotojo patirtis lygi aukso kalnui ir kartais atrodo, kad už žodžių veriasi sunkus nušvitimas, prieštaraujantis ne tik absurdiškumui, bet ir pačiam kuriamam teksto vaizdiniui (autorius, kaip teigia tekstuose, kurį laiką gyveno su vienuoliais). Trylika komos atvejų, insulino poreikis, padegti namai, ilgos valandos darbe, vienatvė, greita ejakuliacija ir kitos problemos, tačiau ne problemos tekstuose svarbiausia, o tai, ką autoriui pavyksta išgauti – visų patirčių prasminį klodą, kuris iš esmės atperka pirminį brutalųjį pasakojimo klodą.

Kalbant apie M. P. E. Martynenko stilistinius niuansus, reiktų paminėti tekstų sakinių lakoniškumą. Kai kurie sakiniai ar pastraipos primena sentencijas, gal dėl kondensuotos minties srauto tekstai sudaro įspūdį, kad pasakotojas ilgai lupo savo kailį, tyrinėjo potyrius, gyvenimą ir santykius, kad galėtų parašyti bent vieną iš šių tekstų. Dar viena ypatybė – statistinių duomenų „perkėlimas“ į filosofinę erdvę. Autoriui patinka statistika, įvairūs įdomūs faktai apie visatos dydį, Everesto kalne mirusius žmones ir t. t., kurie tampa atrama paradoksaliems palyginimams, netgi tokiems, apie kuriuos retas iš mūsų pagalvoja – tai vadinama minties akrobatika, vien dėl jo galima mėgautis geru tekstu. Tekstuose nemažai pasakotojo gyvenimo laikotarpio kultūrinių atributų ir aliuzijų į vartotojišką visuomenę – grynas eseistikos bruožas – jie irgi tampa medžiaga atskleisti žmonių „užsimalimą“ absurdiškų ir paviršutiniškų dalykų pasaulyje.

Norėjau ką nors pacituoti, nes buvau tiek įdomių citatų pasibraukęs, tačiau vartau ir nieko nenoriu cituoti, viskas tegu būna knygoje, kurią galima atsiversti, kai viskas sumauta, kai trūksta motyvacijos net atsikelti iš lovos. Šią knygą galima priimti netgi kaip pagalbą. Kai viskas lekia nesuvaldomai nuo tavęs ir viskas, ko ėmeisi, tau slysta iš rankų – ir tegu, kartais reikia, kad įvyktų toji pasaulio pabaiga ir visos bombos sprogtų, nes be pabaigos nebus naujos pradžios. Maža paguoda, bet užtat yra ši knyga, kuri be jokios abejonės suras skaitytoją. Man ji labai patiko. Aikčiojau, kikenau, užvertęs vieną ar kitą skyrių dūsavau ir galvojau: „velnias, kaip visa tai artima, kaip norėčiau šitaip rašyti ir kaip gerai, kad kažkas visa tai užrašė“.

Jūsų Maištinga Siela