Laura
Sintija Černiauskaitė. „Šulinys“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos
leidykla, 2018. –192 p.
Sveiki, skaitytojai,
Vienas didžiausių
privalumų, skaitant Lauros Sintijos Černiauskaitės kūrybą, yra „aukštųjų dažnių
literatūra“, kuri nepolitizuoja, „nenueina“ į socialines laikmečio problemas,
net nedvelkia fantastiniais motyvais, o laikosi svarbiausių pamatinių žmogaus troškimų
– laikytis vienas už kito ir mylėti. Dar nuo Kvėpavimo į marmurą bei Artumo
jausmas kūrinių tokia Laura Sintija Černiauskaitė pasireiškė kaip rašytoja,
tokia ji išlieka ir naujausiame savo romane Šulinys,
kurį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Nors atgaliniame
viršelyje pasakojama apie šulinio metaforą, kuris visais laikais buvo itin
svarbus žmonėms dalykas, visgi patį pasakojimo probleminį branduolį sudaro
kriminalinis įvykis – įmesta mergaitė į šulinį, kuris iš esmės atliepia prieš
kelerius metus per visą šalį nuaidėjusius įvykius apie į šulinį sumestus
vaikus. Pati autorė viename interviu paliudijo, kad šis įvykis ją sukrėtė ir
tai nulėmė šios knygos atsiradimą.
Knyga įvardijama kaip „mažasis
romanas“, kad ir ką leidėjai turėjo galvoje (veikiausiai knygos apimtį), toli
gražu romanas neatrodo mažas. Priešingai – keturi lakoniški skyriai nusidriekia
per daugiau nei šešiasdešimt metų ir aprėpia tris-keturias žmonių kartas,
kurioms lemta būti paveiktoms 1956-ųjų metų įvykių, nutikusių Šilalės rajone,
išgalvotame kaime. Laikmečio smulkios detalės vis švysteli pasakojime, tačiau
autorė jų nedetalizuoja ir nebando rekonstruoti sovietinio laiko, savo romano
laikmetį ji regi ir kuria kaip savaime suprantamą egzistavimo terpę savo
veikėjams. Interviu metu L. S. Černiauskaitė sakė, kad šįkart jai
sudėtingiausia buvo sunarstyti knygos struktūrą, teko nemažai perrašinėti ir t.
t. Struktūra nėra novatoriška, laiko ciklais pavaizduoti įvykiai yra apjungti
esminių praeities įvykių, kurie lemia tolimesnių kartų veiksmus ir net gyvenimo
kokybę.
Šulinio knygos
stilius – lakoniškas, paremtas juslėmis. Gal kiek mažiau nei įprasta įvairių poetinių
palyginimų, kurių galima kur kas dažniau aptikti ankstesniuose autorės
kūriniuose, tačiau šeiminis jaukumo branduolys, žmogaus santykių psichologinis
ir psichofizinis motyvavimas knygoje kaip visada veriasi autorės gebėjimu
instinktyviai justi, kad rodos nė nereikia pastangų analitiškai galvoti apie galimas
logines klaidas. Tiesa, vienoje scenoje, kada Arnas užmiega su Amelyte mašinoje
ir prabunda su erekcija, o jis dar ir būsimas vaikų daktaras, visgi kirbėjo
mintis: ar autorė čia nekuria kokio nors amoralaus pedofilinio personažo (kas
autorei būtų iš ties nebūdinga), tačiau greitai abejones ji išsklaido,
pagrįsdama Arno psichologija.
Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė.
Pagrindinis visų veikėjų
akumuliatorius, varantis veikėjus veikti ir daryti esmines gyvenimo klaidas, yra
meilė. Taip, toji pati, kuri pavydi, žudo, aptemdo protą. Paradoksalu, bet Šulinyje toji pati meilė yra ir gydančioji
jėga. Toji jėga įstumia mergytę į šulinį, toji pati jėga leidžia užauginti
penkis svetimus vaikus.
Šulinio pasakojime
svarbi besikeičiančių pasakotojų balsų tonacija ir požiūris į kriminalinį aktą,
kuriame tik viena veikėja šiek tiek kritiškiau ir šiurkščiau vertina atsivertėlės
sugrįžimą į kaimą. Nejučia prisiminiau virtines pačių šlykščiausių komentarų po
tais straipsniais, kada pasirodė internete apie realius panašius įvykius ir
koks veikėjų mąstymo atotrūkis visgi yra L. S. Černiauskaitės romane. Tarsi pašalintas
purvas, tas socialinis bereikšmis smerkimo paviršutiniškumas, kuriam autorė
nepasiduoda, net kartais atrodo, kad tekstas tuoj kirba prie meditatyvaus
moralinio pamokymo, tačiau ir čia L. S. Černiauskaitė daro lankstą, išvengdama moralizavimo,
kaip reikia taisyklingai gyventi.
Sakiau, kad fantastinių
motyvų Šulinyje nėra, tačiau tam
tikros mąstymo ir pasaulio pirmapradžio mistifikavimo visgi esama, sąmonės būvimo
tarp gyvenimo ir mirties irgi yra. Pasakotojo kalboje išryškėja Bembio kaip
tam tikro dvasinio vedlio metafora. Vėlgi prisiminiau Ray Bradbery Pienių vyną, kuriame berniukas leidžiasi
su tėvu ir broliuku į gamtą ir jis pirmą kartą pajunta dvasią, gyvenimo trapumą
ir tas vaizdavimo būdamas simboliškai metaforiškas – tokio pasakojimo elemento
esama ir Šulinyje. Tai susiję su tuo,
ką mes jaučiame juslėmis ir intuicija, tačiau negebame išreikšti žodžiu, nes
paprasčiausiai tam nėra tinkamai nusistovėjusios terminologijos, tad autorė sukuria savą dvasios vedlį,
kurį galima įvardyti kaip „sąžinės balsą“, „angelą sargą“ ar net pačią sielą.
Paskutiniu metu buvau
atitolęs nuo lietuvių literatūros, tačiau Laura Sintija Černiauskaitė su Šuliniu (akt, tas simbolis!) vėl mane
įtraukė į šį lauką, leido sugrįžti, permąstyti šiuolaikinę, pačią naujausią
lietuvių literatūrą. Mano stereotipinis mąstymas visgi priskiria šią autorę ir
kartu šį romaną prie tų autorių, kuriems svarbus ne egocentrinis terapinis
rašymo procesas, o paskleisti tam tikrą žinią apie mūsų visų gyvenimus. Tokių autorių,
kurie siekia ne individualumo literatūroje, ne novatoriškumo, formos ar
ekspresijos, bet priešingų dalykų – bendrystės, atvirų santykių ir santarvės
yra tiek nedaug, kad belieka sveikinti autorę su gebėjimu išlikti atvirai be perdėto
egoistinio patoso ir tokiu būdu išlikti savita.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą