Sveiki,
Dar vienas filmas iš
šiųmečio Kino pavasario – tai unikali belgų dokumentika apie teisėją Anne Gruwez,
kuri įsileido operatorius ir filmo kūrėjus į savo darbą ir leido filmuoti
vykstantį jos tiriamąjį darbą, kuris filme sumontuotas iš 5-7 atskirų bylų,
tačiau pagrindinė byla apie prostitutės nužudymą buvo toji istorija, kuri
apjungė ir nušvietė teisėjos kasdienį gyvenimą. Filmas nieko gero nežadančiu
pavadinimu „Dabar tai jau padėk man,
Dievuli“ (pranc. Ni juge, ni soumise)
(2017) iš tikrųjų kai ką gali lengvai šokiruoti.
Prisiekiu, jeigu nebūčiau
kruopščiai atsirinkinėjęs filmų ir nepaskaitęs atsiliepimų bei anotacijos, nė
už ką nebūčiau pasakęs, kad šis filmas ne juodo humoro komedija, o tikra
dokumentika (panašiai kaip su slapta
kamera), nes visų pirma neįtikėtina toji teisėja Anne ir kita –
neįtikėtinas aplinkinių natūralumas, peraugantis į dirbtinius personažus: ar
tikrai taip elgiasi nusikaltėliai? Jos charakteris primena išties juodosios
komedijos personažą – su žiurke ant pečių, mėgstanti juokauti apie antrąjį galą
ir šaltakraujiškai „pasitinkanti“ nužudymus, lavonus ir kitas problemas. Nesunku
įspėti, kad šitoks charakteris itin tinka „atmušti“ tą darbinį negatyvą ir
viską paversti kažin kokia saviraiška – tokios asmenybės įkvepia netgi tarp
socialinio dugno dumblo.
Filme neišvengsime
nešvankybių, keiksmų, keistų reakcijų, susipriešinimo, juoko, griežtumo netgi šokiruojančio
absurdo, pavyzdžiui, mergina pasakojanti atvirai apie BDSM žaidimus su vyrais
ar motina, kuriai rodėsi, kad jos vaikas šėtoniškos kilmės, todėl jį pasmaugė.
Ir visa tai tikra? Netgi išėjęs iš salės ilgai galvojau, ar tai tikrai
nesuvaidinta? Nes patikėti, kad tai ne koks reklaminis triukas kaip iš serijos „paremta
tikrais įvykiais“ yra iš tikrųjų sunku.
Tiek to, šunys matė,
todėl sakau, kad pirmasis pusvalandis filmo visgi vertė abejoti, ar gerai pasirinkau,
nes nei juoko, nei provokacijos – priešingai nei šalia sėdintys – nepajutau,
tačiau netrukau ir įsijaučiau į veikėjos kasdienybės ritmą, kad nejučia ėmiau
tyliai kikenti ir šiurpti nuo to, ką šioji moterėlė kasdien išgyvena. Visgi pati
filmo pateiktis ir tyrėjos charakteris suformuoja įspūdį, kad tas dokumentikos užfiksuotas
pasaulis kažin koks pozityvus, netgi nužudymas išeina kaip smagus reikaliukas,
o pjaustomas žmogaus kūnas iš kapo duobės – gera anatomijos pamoka su varlėmis.
Tai filmas, kur daugiau juoksitės, nei būsite kraupinami faktų.
Nuoroda į Kino pavasario puslapį apie šį filmą ČIA.
Mano
įvertinimas: 8/10
IMDb: 7.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą