Virginia
Woolf. „Tarp veiksmų“. – Vilnius: Vaga, 2017. – 176 p.
Sveiki, skaitytojai,
Jau nebemaniau, kad išauš
diena, kada sulauksime kokio neišversto moderniosios prozos klasikės autorės Virginios Woolf (1882-1941) kūrinio. Visgi
sulaukėme romano Tarp veiksmų (angl. Between
the Acts), kuris tapo paskutiniuoju autorės romanu, prieš nusiskandinant
upėje. Ką galėjo rašyti genialioji V. Woolf prieš ištinkant antrajai
nuprotėjimo krizei? Ar gali išryškėti atsinaujinusios ligos protrūkiai? Sunku pasakyti,
nes kūrinys gerokai nutolęs nuo autorės gyvenimo ir kaip daugelis romanų, yra
tiesiog ne apie ją, tad aptikti ten V. Woolf nė nesitikėkite, nors tikrieji
autorės kūrybos tyrinėtojai pasakytų priešingai.
Tarp
veiksmų nuo pat pirmųjų puslapių išlaiko puikiai žinomą
autorės stilių – susitelkti į veikėjų mąstymo formą, vaizduoti pasiturinčių
žmonių (ne)eilinę gyvenimo dieną, kuri iš esmės atskleidžia ne tik sudėtingus
vertinimo ir vertybių kuriamo personažo vidinius procesus, bet ir laikmečio
tendencijas. Romanas tarsi sukryžmina jos anksčiau parašytus kūrinius Orlando, Į švyturį ir Ponią Delovėj. Orlando – tai laikmečio aprėpimas nuo Elžbietos I-osios laikų iki XX
amžiaus pirmosios pusės dienų, tą mes matome statomame kaimietiškame
spektaklyje, kuris ir tampa pagrindiniu įvykiu knygoje. Į švyturį, regis, paveldėta veikėjų vidinis lūkuriavimas, jų
lokalios ir garsiai niekada neišsakytos mintys, o Ponia Delovėj, regis, perdavė Tarp
veiksmų romanui buities tapybiškumą, puikiai aprašomos kaimo aplinkos
detalės. (Prisiminiau netgi Šatrijos Raganos Sename dvare!). Ir visgi, nors
įžvelgti galima pasikartojimų iš ankstesnių autorės kūrinių, šis kūrinys visgi
turi savitą šerdį ir gali būti lyginamas tik tam tikrais apsektais kaip V.
Woolf kūrybos ypatumai, visais kitais atvejais, kūrinys yra savarankiškas
sumanymas, atsiejamas nuo kitų jos kūrinių.
Pati autorė prieš savižudybę,
kaip teigia atgalinis knygos viršelis, gana skeptiškai žiūrėjo į šį romaną,
norėjo jį koreguoti, bet nebespėjo. Nelieka abejonių Virginios Woolf talentu ir
tuo, kaip ji rašo gyvai ir sudėtingai. Tarp
veiksmų pavadinčiau pačiu dinamiškiausiu autorės romanu, nors ir romane Į švyturį netrūksta šuolių iš vieno
veikėjo sąmonės į kitą, tačiau Tarp
veiksmų tai dar ryškesnė ypatybė, kad kartais po vienos pastraipos gali
pasikeisti veikėjų vidinis balsas ir požiūris į gyvenimą bei aplinką vos akimirkai
ir vėl sugrįžti į buvusį tašką.
Poilsiaujantys pavargę
aristokratai, kasdien vis labiau prarasdami savo luomo tvirtumą, laiką leidžia
kaime ir laukia kasmetinio vaidinimo, kurį ruošia kaime tvirtu charakteriu
pasižyminti panelė La Trob, kuri, kaip autorė užsimena, turi pernelyg daug
vyriškų organizacinių savybių, o dar vėliau, kad ji – lesbietė. Tačiau ji nėra
vienintelė homoseksualus asmuo, suvažiavime yra ir homoseksualių vyrukų, tačiau
tai plačiau nenagrinėjama, kaip anatomiškai nenagrinėjami santykiai tarp Izos
ir sutuoktinio, kaip ir tarp kitų personažų, kadangi visi daugiau ar mažiau
atrodo sutelkę „į save“, o kontekstiniai santykiai lieka tik kaip dekoracijos.
Rašytoja Virginia Woolf.
Didelė romano dalis
skirta pačiam vaidinimui, apžvelgiant Anglijos istorinius laikotarpius, tarsi
primenant iki ko šiandienos žmonės atėjo, čia skamba tikriausiai pačiai V.
Woolf svarbūs autoriai, įskaitant ir patį V. Šekspyrą, todėl romane ir
vaidinimo kūrimo scenose daug aliuzijų į klasikinius veikalus ir grožinius
kūrinius. Kitaip sakant, Tarp veiksmų
yra taiklus autorės tautos ir individo permąstymo ir prasmės ieškojimo būdas,
aidint tolumoje Antrojo pasaulinio karo aidams. Regis, karo grėsmė turėtų būti
pagrindinė ašis pasakojime, bet ji taip nutolusi nuo vaidinimo ir žmonių
rūpesčių, kad tampa tik dar vienu istoriniu vaidinimo kontekstu,
iliustruojančiu aplinką, bet iš esmės tikroji kova vyksta pačių veikėjų sieloje,
susiskaldžiusioje dėl neišsipildžiusių lūkesčių, dėl dūžtančių svajonių,
nelaimingos meilės ir seniai žmones kamuojančių troškimų būti laisviems ir
laimingiems.
Tarp
veiksmų yra tas pavadinimas, kuris turi daugiamatę reikšmę. Pats
paviršutiniškiausias – pertraukos tarp vaidinimų, kuriose išryškėja veikėjų
santykiai. Filosofine prasme „tarp veiksmų“, kaip ir tas personažas, kuris
teniso bateliais sutraiškė gyvatę, ryjančią rupūžę, yra tik egzistencinis
apnuogintas būvis su savimi, kurios akistatos veikėjai taip bijo ir taip bėga į
karnavalinį vaidinimą, kad atrodo, jog autorei kažin kokiais magiškais
literatūriniais burtais pavyko išgauti psichologinį manipuliacijos efektą,
kuriuo serga visi romano veikėjai. Jie save „sąžiningai apgaudinėja“ vaidindami
savo kasdienius vaidmenis, bet visada stoja toji akimirka, kaip ir Iza prie lelijų
kūdros, kada atsiveria nepatogi ir žlugdanti kaip karas realybė, jog nuo savęs
nepabėgsi į krūmus ir ten nepersivilksi naujais rūbais. Sau esi didžiausias džiaugsmo
ir liūdesio draugas ir priešas.
Tekstą vertė Emilija
Ferdmanaitė, kuri turėjo nemenkai paplušėti, nes išversti Virginią Woolf nėra
juokas, ypač nepasimesti tarp veikėjų sąmonės srauto, tačiau, regis, viskas
pavyko kuo puikiausiai ir net buvo kelios vietos, kur aiktelėjau, nes
lietuviškai taip gerai skambėjo, kad net verta pagyrimo.
Puikus, gurmaniškas,
intelektualus Tarp veiksmų romanas,
manau, visų pirma, būtinas tiems, kurie skaito Virginią Woolf, kuriems patinka
lėti, meditatyviai daugiasluoksniai pasakojimai, kada nė akimirkai neabejojama
autoriaus literatūriniu plastiškumu ir gebėjimu valdyti teksto veikėjus ir
prasmę kaip šachmatų figūras. Toks yra šis romanas – šachmatų lenta, kurioje
išryškėja ne vien ėjimai į priekį, bet ir mąstymo strategijos, o juk tarp
veiksmų, toji akimirka, kai renkamės, ir yra tai, kas mes esame iš tikrųjų.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą