Filmas: "Ava" / "Ava"

Sveiki,

Apie prancūzų filmą Kino pavasaryje „Ava“ (pranc. Ava) (2017) prikalbėta pačių geriausių dalykų, bet kai rinkausi, kokius filmus žiūrėti dar prieš visus atsiliepimus ir recenzijas, labiausiai abejojau dėl šio filmo, tačiau buvo patogus laikas ir bilietą paėmiau į „Avą“. Netipinis anotacijos aprašas, kuriame teigiama apie pamažu apankančią paauglę, kuri išgyvena savo paskutinę regėjimo vasarą, todėl patiria daug nuotykių.

Tiesą sakant, (nors taip niekada nenutinka), salėje per šį filmą tiesiogine to žodžio prasme „atsijungiau“, prisnūdau penkioms minutėms, o kai atsipeikėjau, vėl mačiau tuos meditatyvinius pajūrio vaizdus – jaunoji koketė vilioja čigoniškos išvaizdos vaikėzą. Nereikia lenkti pirštų ir svarstyti, kur pasuks puolusios ir su motina nesutariančios mergaitės siužetas – pirmasis seksas, pirmieji apiplėšimai ir viskas kaip Dž. Keruako romane „Kelyje“, tik viskas perteikta ne su tokiu užsidegimu, nesgi kam tą vasarą susakralinti, kam poetizuoti pirmąjį seksą, jis buvęs nebuvęs. Poetiški vasariški vaizdai tik pagražina šiaip jau iš esmės prėską juostą. Čia nei provokacijos, nei intrigos, nei kažin kokių aštrių probleminių situacijų, nuo kurių norėtųsi žagsėti ir išprovokuotų nebemiegoti, nes kitąkart nešiuosi „Redbull‘į“ litrinį. Gerai, kelios intymios scenos, kai pagalvoji, kiek turėjo sumokėti tėvams, kad leistų dukrai nusifilmuoti nuogai? Betgi čia Prancūzija, čia žmonės kitokio mentaliteto ir nesudievina perdėtų moralinių normų kaip Marijos žemelėje, tad yra ko pagalvoti apie filmo kūrimo paraštes.

Visgi kai pagrindinė veikėja atsiduria vestuvėse pas taboro čigonus, įtampa, kurios taip trūko filmo pradžioje, išaugo keliasdešimt kartų, bet iš viso to kas? Viskas tas pats, kas ir skaitant anotaciją – apankančios mergaitės vasarėlė su kriminaliniais prieskoniais. Žiūrint į personažą, kuri suvokia apaksianti negrįžtamai, nė neatrodo suvokianti, kad reikia mėgautis tuo suknistu gyvenimu, nes kita vasara bus juoda juoda... Ir tik scena, kai ji eina smilgų laukais su šunimi, atrodo, kad ta gaivališka vasara jai išties amžina ir ji filosofiniame lygmenyje kartu su žiūrovu tą jaučia, bet tai akimirkos blyksnis, visa kita atrodo prėska, neskanu, nuobodoka ir tai nebuvo tas filmas, dėl ko buvo verta tįstis į Kino pavasarį.

Nuoroda į Kino pavasario puslapį ČIA.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela