Sveiki,
skaitytojai,
Vakar
buvau maloniai nustebintas paties naujausio režisieriaus Ari Ater filmu „Saulės
kultas“ (swed. Midsommar) (2019), kuris kol kas tapo šiais metais
geriausiu mistiniu siaubo filmu ir aplenkė, mano nuomone, net J. Peele naujausią
filmą „Mes“. Atrodo, kad dar pernai žiūrėjau A. Asterio filmą „Paveldėtas“ su
T. Colette ir tas kūrinys išties stebino kai kuriais nestandartiniais
sprendimais ir buvo vienas geresnių siaubo filmų. Nors daug kas sako, kad „Saulės
kultas“ kiek silpnesnis už debiutinį filmą, visgi man labiau patiko būtent šis
filmas, kadangi jis dar labiau nutolsta nuo klasikinių amerikietiškų siaubo
filmų klišių ir atmosferos.
Nežinau,
ar buvo gerai versti filmą „Saulės kultas“, kai iš tikrųjų turėjo būti „Vasaros
saulėgrįža“, „Vidurvasaris“, tačiau taip jau nutinka su komerciniais
sprendimais, kad labiau pagalvoja apie verslą, o ne apie prasmę.
Didžioji
dalis filmo nufilmuota Švedijoje, bendradarbiaujant su švedų kūrybine komanda. Filmas
prisodrintas skandinaviškų okultinių ženklų: runų ir saulės bei gyvenimo
cikliškumą lemiančių ženklų bei ritualų, kurie atrodo kiek žiauroki pasauliečių
akimis. Į tokią sektą pakliūva keletas amerikiečių, rašančių disertaciją ir mergina,
kuri neseniai išgyveno tėvų ir sesers netektį. Filmo epilogas primena niūrų ir
tamsų amerikietiško stiliaus trilerį, o likusioji filmo dalis – saulės nutviekstos
ir religijos okultistų, sektantų kaimelio atmosferos pasakojimas, kuris įdomiai
ir kiek neįprastai kontrastuoja su šiaip jau įprastiniais niūriais siaubo žanro
rėmais. Režisierius kuria naują ir savitą siaubo filmo kryptį, pagrįstą
okultiniais aukojimo elementais ir kerėjimu (gaktos plaukais ir menstruacijų
krauju), todėl galima jausti, kad tai tarsi antroji sudedamoji „Paveldėtas“
dalis, tik viskas kiek kitokiu rakursu.
Būtent
dėl šviesos šis siaubo filmas iškart patraukia žiūrovą ir turiu pripažinti,
nors ir juokiausi iš kai kurių momentų, tačiau pati romių ir pernelyg mylinčių
bei atsidavusių sektantų idėja veikė bauginančiai įdomiau nei bet kuris
paskutinis filmas per kokius penkerius metus apie iškviestus per dvasių lentas demonus.
Čia netikėtai prisiminiau R. Polanskio filmą „Rozmari kūdikis“, kuriame taip pat
veikia bauginanti demoniškojo pasaulio siekiantys sektantai, tačiau priešingai
nei klasikiniame filme, „Saulės kulte“ atsiranda makabriškų elementų, kurie
vienu ar kitu momentu siaubo puotoje kelia šypsnį, pavyzdžiui, loterijos
kamuoliukų mašina, kuri iškart man asocijavosi su Laima Kybartiene, kuri
šypsosi saulės palaiminta šypsena ir sako numeriukus, kas turės mirti...
Filmas,
kad ir koks atrodytų lokalus, jame apgalvotos ir detalės – pilna runų,
simbolių, kiek primenančių ir mūsų baltų Saulės kulto laikus (taip, baltai taip
pat turėjo tokį etapą), tačiau šiame filme viskas veikia tarsi haliucinacija,
veikėjai svaiginasi narkotikais, o po to juos pačius nuodija, ir atrodo, kad
jau filmo viduryje viskas daugiau ar mažiau aišku, kad Saulės kulto bendruomenė
juos vieną po kito išskers, tačiau režisierius tampa nepaprastai ekspresyvus ir
sulieja mitologinius elementus su okultiniais ritualiniais momentais, kad
vietomis išties pasijutau žiūrintis kažką itin nepadoraus ir demoniškai
veikiančio žiūrovo pasąmonę. Toji sekso scena su senutėmis gėlių paklotėje ir
skausmo apimta rėkianti mergina ir šokiruoja, ir vietomis juokina, ir baugina. Tokios
dinamiškas choreografiškai demoniškas kompozicijas paskutinįkart regėjau
neseniai praūžusiame italų režisieriaus Luca Guardagnino filme „Suspirija“
(2018).
Tikras
stebuklas, kad filme nusifilmavo viena perspektyviausių jaunosios kartos aktorių
Florence Pugh, kurią taip pamėgau nuo „Ledi Makbet“ laikų. Jeigu ji nesustos,
ji iš tikrųjų taps savo kartos aktore legenda.
Keistas,
nepatogus ir ne visiems patiksiantis filmas man paliko nemenką įspūdį.
Mano
įvertinimas: 9.5/10
Kritikų
vidurkis: 73/100
IMDb:7.7
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą