Filmas: "Vieną kartą Anatolijoje" / "Bir Zamanlar Anadolu'da" / "Once Upon a Time in Anatolia"

Sveiki,

Tai jau mano penktasis žiūrėtas genialaus turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylan filmas ir kaskart jau jaučiuosi sugrįžęs į tam tikrą savitos režisūros kuriamą pasaulį. Šįkart filmas „Vieną kartą Anatolijoje“ (turk. Bir Zamanlar Anadolu‘da) (2011), kuris buvo rodomas „Kino pavasaryje“. Šiemet pristatytas naujausias režisieriaus darbas „Laukinė kriaušė“ iš tikrųjų tapo vienu labiausiai įsimenamu filmu šiais metais. Kaip dažnai būna, kad vedami to ilgesio patirti ir vėl kažką panašaus, imame kapstytis po autoriaus kūrybą ir... neretai vis ką nors panašaus randame.

Filmas trunkantis pustrečios valandos, todėl jam ruošiausi net keletą mėnesių, nes ilgą laiką nesinorėjo nieko itin filosofiško ir slogaus, kuo iš esmės ir pasižymi šis režisierius. „Vieną kartą Anatolijoje“ pasakojama apie nužudyto ir užkasto žmogaus palaikų paiešką kažkur laukuose. Didžioji filmo dalis susideda iš naktinės paieškos, kada pareigūnai kartu su daktaru ir nusikaltėliais, kurie nelabai prisimena, kur užkasė lavoną, trankosi po kalvotas dykynes ir bando surasti nusikaltimo vietą. Iš pradžių, kaip ir neretai būna šio režisieriaus filmuose, daug plepama apie kasdienius dalykus – apie maistą, apie santykius, žmonas ir vyrus, vaikus, pomėgius ir dirbama šalia ties kažko didingo. Žiūrovui ne iškart aišku, ko trys mašinos trankosi po laukus, bet netrukus iš pokalbių nuotrupų ima dėliotis aiškus nusikaltimo vaizdinys.

Tokiam filmui reikia pasiruošti, nes jis sukaltas ne pagal pramoginio filmo principus. Tai dviejų dienų tyrimas, kuris „įvilktas“ ne į šokiruojančius nuotykius, bet į kasdienybės tempą. Daug plepama ir kalbama, tačiau tos tik pažiūros tuščios kalbos ima ir kažkaip taikliai charakterizuoja pagrindinius veikėjus, jų skaudžias patirtis. Pavyzdžiui, kai daktaras kalbasi su viršininku apie tariamai savo mirtį išpranašavusios ir ką tik pagimdžiusios moters istoriją. Taip meistriškai sumazgytas pokalbis ir tiesos atskleidimas kiek gal ir ištęstas, toks skaudžiai šekspyriškas, bet kartu nepatikėti tų kadrų genialumu neįmanoma. Viskas taip paprastai nepaprasta. O toji galingoji biblijinė kone misterinė scena, kada kaimo seniūno dukra Kamila atneša arbatos ir nepriklausomai ar tu pareigūnas, ar nusikaltėlis, ji vienodai juos pavaišina gerumu ir nekaltumu... Tokių biblijinių motyvų esama ir daugiau, pavyzdžiui, akmenų mėtymas į nusikaltėlį, kuris jaučia didžiulę kaltę ir taip vietomis perteikiama susakralintai, magiškai. Jaučiama gyva A. Tarkovskio kino įtaka, troškimas apčiuopti kur kas daugiau už realybės matmenį ir tai kuo puikiausiai veikiama per simbolius ir metaforas.

„Vieną kartą Anatolijoje“ gurmaniškos prabos kino juosta, kuri suka lėtai meditacinio pobūdžio ir filosofišką pasakojimą, kuriame išryškėja žmogiškumo faktoriai: ką reiškia būti taip arti nuodėmių pasaulio ir nepaklysti tamsoje. Paskutinė skrodimo scena išties emociškai paveiki – atveriama kankinio krūtinės ląsta, tačiau nuolat rodomas daktaro veidas, kuris labiau tiria pro lango slenkančio vaiko ir našlės judesius nei pačius organus. Daktaras taip giliai ir skaudžiai mąsto apie šeimos pažeidžiamumą (nes pats buvo išsiskyręs ir sakosi niekada nenorėjo vaikų), tačiau jis regi visai kitą pavyzdį ir žiūrovui atrodo, kad jis kažin kaip gailisi, skaudžiai gailisi, jog biologiškai nepratęsė to kažin kokio sopulingo pasaulio, kuriame žmogus žmogų gali nužudyti dėl tam tikrų ir tik jam suprantamų priežasčių.

Labai subtilus filmas. Jeigu „Laukinė kriaušė“ labiau fokusavosi į aiškias tėvo ir sūnaus charakteristikas, vidines ir išorines kartų priešpriešas, tai šis filmas man pasirodė kur kas tylesnis, subtilesnis, nes daugelis dalykų tiesiog verbališkai neištransliuota ir juos, kaip ir filme „Žiemos miegas“, palieka pačių žiūrovui savivokai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela