Penelope
Lively. „Mėnulio tigras“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 –
280 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Britų
rašytojos Penelope Lively (g. 1933) romanas Mėnulio tigras
(angl. Moon Tiger) šviečiasi iš tolo su žalia etikete The Golden Man
Booker ženkliuku, o tai reiškia, kad knyga apdovanota ne tik Bookerio premija,
bet ir skirtoje 50-osiosms šios premijos metinėms išrinkta iš devinto
dešimtmečio laimėtojų pačia geriausia knyga ir įtraukta į trumpąjį penketuko
sąrašą, kur atsiduria greta kitų laimėjusiųjų kaip M. Ondaatje Anglas
ligonis (1992) ir H. Mantel Vilko dvaras (2009), kuriuos taip pat
galima skaityti lietuviškai.
Iš anglų
kalbos vertė veteranė Violeta Tauragienė, kuri lengvais pop romanais nepasižymi
ir vien jau vertėjos pavardė sufleruoja, kad knyga gali būti gardus kąsnelis –
kas man nutiko šių metų pradžioje, kai ėmiausi skaityti V. Tauragienės iš
prancūzų kalbos verstą Mathias Enard romaną Kompasas. Visgi beskaitant Mėnulio
tigrą retsykiais tekdavo nusileisti ant žemės ir perskaityti erzinančias
romano vietas ir šį bei tą pasižymėti apie knygos struktūrą, tad šįkart noriu
pasidalyti savo pastebėjimais.
Romane
pasakojama apie merdinčią žurnalistę ir istorikę Klaudiją Hempton, kuri
ligoninės palatoje priiminėja artimus žmones, tačiau jos intelektu pasižymintis
skaidrus protas jau užtemęs, ji vis labiau gyvena chaotiškai iškylančioje
praeityje, o tokių knygų, kurios pasakotų gyvenimo istorijų mirties patale tiek
priprašyta, kad iškart ėmė kilti įtarimas, ar tai nebus dar viena tiesiog
vienos spalvingos asmenybės istorija, kuri galiausiai niekur nenuveda, tik išgyveni
daug istorinių nuotykių ir eilinį kartą įsitikini, kad gyvenimas gražus
literatūroje, o tikrame gyvenime jis kur kas nuobodesnis arba priešingai – kur kas
spalvingesnis, nelygu, koks romanas. Visgi šiame romane esama tam tikro žavumo.
Visų
pirma pati Klaudijos asmenybė nėra gana tipiška, ji nepasižymi itin didele dorove,
taktiškumu ir netgi galėtume tam tikrais atvejais ją pavadinti kale, o pagrindiniai
netobuli ir ne Biblijos pašvaiste nutvieksti personažais literatūroje visada
įdomesni už pelenės tipo moteris. Iškart kyla daug klausimų dėl Klaudijos
santykių su broliu Gordonu, kurie iš pradžių pliekiasi kaip šuo su kate ir
atrodo viskas nekalta, tačiau iš to „neišaugoma“, nes fragmentuotame pasakojime
įvairiais laikotarpiais iškyla jų bendravimas ir skaitytojui jau beveik nekyla
įtarimų, jog brolis ir sesuo jaučia vienas kitam seksualinį potraukį. Aiškinant
aristokratiškai, jie patys save laiko buržuazijos atstovais, todėl linkę į ekscentriškumą,
tai jie laiko savaime suprantamu dalyku, todėl ir incestas tose sluoksniuose
(jeigu žiūrėsime istoriškai į monarchus) laikomas savaime suprantamu dalyku,
tačiau čia XX amžiaus vidurys, todėl Gordono žmonai Silvijai, ilgą laiką
nenutuokiant apie jųdviejų santykius, tai atrodo tik buržuazinis sąmojis.
Priešingai
nei būtų galima numanyti, Klaudijos tikroji gyvenimo meilė nėra brolis, o
Egipte per Antrąjį pasaulinį karą prarastas mylimasis Tomas. Praradimo skausmas
toks didelis, kad jis Klaudiją paženklina visam likusiam gyvenimui atsainiai
veltis ir vertinti šeiminius santykius. Dėl to jos tokie komplikuoti santykiai
su dukterimi Liza, kuriai uždrausta ją vadinti mama, nes ji susilaukta nuo
nemylimo vyro Džesperio.
Būtų
galima sakyti, kad po karo Klaudija persimainė į seksualią medžiotoją panterą,
kuri iš gyvenimo nelabai ko tikisi, tik pripažinimo, rungtyniavimo vyrų verslo
ir intelektualų pasaulyje, kur juntamas ambicingos moters troškimas nugalėti ir
savaip įrodyti savo asmenybės vertę. Tik iš pažiūros dėl to ji užsimena apie
pasaulio istorijos rašymą, viską išmatuoti ir pateikti per savo perspektyvą,
galiausiai šioji ambicija tampa esmine Mėnulio tigro pasakojimo
konstravimo ašimi, mat Klaudija pasakodama savo istoriją, iš tikrųjų papasakoja
ir didžiąją dalį XX amžiaus istorijos su tam tikrais ir senesnių laikų
kontekstais, pavyzdžiui, konkistadorų įsiviešpatavimas Lotynų Amerikoje.
Penelope Lively
Vienoje
romano plotmėje viskas iš pirmo žvilgsnio banalu – meilės istorija: užginta
mylėti brolį ji įsimylį Tomą, tačiau jo netenka kare ir tas skausmas ir sunkis
atliepia visą jos gyvenimą. Kitoje plotmėje – tai įaustas istorinio konteksto
romanas, kuris rodo, kaip pasaulio įvykiai (antrasis pasaulinis karas,
Vengrijos 1956 metų įvykiai, kino industrijos suklestėjimas ir t. t.) atliepia
vieno žmogaus gyvenimą, kaip rezonuoja asmeniniai žmogiškieji ryšiai pasaulinių
įvykių verpete. Tai romane neatrodo labai nauja, kur kas įdomiau, kaip daugiabalsis
pasakotojas, kuris yra visažinis, pati Klaudija ir retsykiais ją supantys
žmonės, atskleidžia tą filosofinį matmenį, bandymą susitaikyti, priimti save ir
savo likimą besikeičiančio trapaus pasaulio erdvėje.
Vienas
svarbiausių ir tikriausiai įdomiausių šio romano sąrangos dalių yra
filosofiškasis Klaudijos kuriamos vadovėlinės, faktografinės istorijos
pajautimas. Romane ji nuolat lyginama su racionaliuoju broliu Gordonu, o pati
brolio apibūdinama kaip per daug emocionali. Egipte patirtos netektys,
depresija smarkiai paveikia žurnalistės požiūrį į istoriją, nes ji pastebi, kad
laikraštyje publikuojami straipsniai niekada neišreikš to, kas iš tikrųjų
vyksta, nes faktografinė žiniasklaida yra atskirta nuo emocijos, kaip ir visa
mūsų žinoma pasaulio istorija, kurios mokomės. Pasakodama savo gyvenimo
istoriją ir kartu XX amžiaus istorijos fragmentus, pasakotoja sulieja taip
parankų emocijoms išreikšti beletristinį tekstą su faktais, ko niekada nepamatysime
jokioje „normalioje“ pasaulio istorijoje ar enciklopedijoje. Karo baisumai
vadovėliuose aprašomi sausai – tik statistika ir pavardės, kurios laikui bėgant
pasimirš, todėl Klaudijai, patyrusiai didžiosios meilės praradimą, itin svarbu faktams
suteikti gyvumo.
„Vaikai
ne tokie kaip mes. Jie – patys sau: neperprantami, neprieinami. Jie gyvena ne
mūsų pasaulyje, o pasaulyje, kurį mes praradom ir kurio niekada nebeatgausim. Mes
neprisimenam vaikystės – mes ją įsivaizduojame. Mes ieškom jos, bergždžiai, po
dulsvais žemių sluoksniais ir randam vieną kitą sutaršytą skiautę to, kuo
manėme ją esant. Ir visi to pasaulio gyventojai yra tarp mūsų, kaip aborigenai,
kaip Mino laikų kretiečiai, kaip žmonės iš kitur, saugūs savo pačių laiko
kapsulėje (p. 62)“.
Bet
juk tai ne tik apie mūsų santykį su vaikyste, bet ir su visa mūsų pasaulio
istorija!
Kitą
vertus Klaudijos asmenybė neatrodo itin emocionali ir humaniška, taip, kaip ji
elgiasi su dukra, Silvija ir Džerperiu, atrodo, kad ji intelektualiai šalta
manipuliatorė ir tik romano pabaigoje atsiradęs naujas veikėjas Laslas iš Vengrijos
atskleidžia ir užguitą humaniškąją Klaudijos pusę. Jaunystėje patirta trauma
keičia moters likimą ir santykius.
Visgi
lyginant su to dešimtmečio skaitytais Bookerio laimėtojais, tikriausiai
ir K. Ishiguro Dienos likučiai bei J. M. Coetzee Maiko K gyvenimas ir
laikai padarė didesnį įspūdį už P. Lively Mėnulio tigrą. Kodėl? Techniškai
knyga parašyta chaotišku principus, susidaro eksperimentinės literatūros kūrimo
įspūdis, kas savaime nėra nei gerai, nei blogai, tačiau lyginant su tais briliantiniais
kūriniais, šis romanas atrodo tiesiog geras literatūros skaitinys, parašytas tiesiog
gerai, bet literatūrinio švytėjimo, kokį paliko K. Ishiguro ar J. M. Coetzee
visgi nepalieka. Gal romanas, kaip viena iš komisijos narių teigė „per tylus“,
o man atrodo, kad jame pernelyg daug kalbama apie (ne)meilės poveikį vietomis
per tiesmukai, nors ir išlaikant tą filosofinį istorinių įvykių interpretavimo
ir autentikos potyrio balansą. Šiaip ar taip, manau, knyga gera, tad nesigailiu
skaitęs.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą