Knyga: Elizabeth H. Winthrop "Paskutinė malonė"

Elizabeth H. Winthrop. „Paskutinė malonė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 264 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Labai daug kas paskutiniuoju metu rekomendavo amerikiečių rašytojos Elizabeth H. Winthrop (g. 1979) romaną Paskutinė malonė (angl. The Mercy Seat), tad nutariau šiek tiek nukrypti nuo suplanuotų skaitinių ir perskaityti kažko lengvesnio. Knygoje pasakojama istorija maždaug apie JAV penktąjį dešimtmečio pradžią, likus daugiau nei dešimčiai metų iki Martino Liuterio Kingo Pilietinės teisės akto pasirašymo, kuris garantavo juodaodžiams lygias teises. Iki tol juodaodžiai JAV-ose buvo laikomi antrarūšiais žmonėmis; juos engdavo, persekiodavo ir, žinoma, kur kas paprasčiau juos būdavo padaryti atpirkimo ožiais.

Paskutinėje malonėje pasakojama apie jaunuolį Vilį, kuris laukia egzekucijos kalėjimo kameroje. Jo paskutinės valandos, pokalbiai ir vakarienė labai gerai atpažįstami iš tokių slogių filmų kaip Žalioji mylia, Deganti Misisipė ar Monstrų puota. Nesunkiai galima šios knygos turinį paversti dar vienu panašiu filmu. Ganėtinai lengvu stiliumi autorė perpasakoja biblinė žmogaus apsivalymo, atgailavimo, atleidimo ir priešingai – kančios, smerkimo, abejojimo istorijas. Daugelis mano ankstėliau skaitytų knygų pasižymėjo giliomis įžvalgomis, sodriu ir daugiasluoskniu pasakojimu, o štai Paskutinėje malonėje protagonistas fokusuojasi istoriją papasakoti per veiksmą.

Knygoje mažai rasite vidinės veikėjų charakteristikos, kadangi pasakotojas akcentuoja veikėjų judesį, dažnai veikėjai reikšmingą emocinio sprogimo momentą nutyla, todėl knygoje pilna iškalbingų elipsių, retorinių nutylėjimų, kurie kuria bendrą istorijos rimtį ir slogumą. Gana marga knygos struktūra. Autorė, atsisakiusi vientisinio chronologinio pasakojimo, imasi istoriją durstyti iš skirtingų veikėjų perspektyvų ir žiūros taškų. Sakyčiau, toji knygos kompozicija yra viena iš stipriausių šios knygos privalumų, kadangi sukuria dinamišką pasakojimo mozaiką.

Beskaitydamas prisiminiau Žano Polio Sartro prozos rinkinį Siena, kuriame pasakojama mirtininko istorija. Autorius kruopščiai nupasakoja visus pagrindinio veikėjo virptelėjimus ir visą tą mirties baimės svaigulį, o štai E. H. Winthrop kur kas svarbiau „išeiti į viešumą“ t. y. atskleisti nuteisto mirti žmogaus fakto poveikį socialinei bendruomenei. Kai mirtis tokia racionali, tokia apčiuopiama ir pamatuojama netgi laikrodžio sekundėmis, visi gyvena savo tylų susidūrimą su laikino gyvenimo faktu – tiek prokuroras Polis, tiek jo sūnus Geibas, tiek nuo alkoholio bėgantis kunigas Haniganas, tiek kiti knygos personažai.

Veikėjų gausa ir lakoniški skyriai sukuria mažo miestelio įspūdį, jog visi yra suverti ant vieno likimo siūlo. Atrodo, kad centrinė romano problematika bus baltaodžių ir juodaodžių nelygybė ir rasizmas, bet netrukus tampa aišku, kad kur kas svarbiau tampa filosofiškoji kiek visus veikėjus traumuojanti gyvenimo pažeidžiamumo problema. Aišku, kontekste labai svarbi ir teisinė to meto JAV sistema, gana neanalizuojant ir neperkraunant grožinio teksto teisiniais terminais atskleidžiami vietos teisėsaugos interesai, manipuliacija bei grasinimai.

Frankas asilėne gabena savo sūnui antkapio granitą, savitą netekties kryžių. Tėvo ir vaiko santykiai romane išplėtojami ir tarp Deilo ir Oros, kurie, išleidę sūnų Tobį į karinę tarnystę, jo netenka. Atrodo, kad skausmas ir vaikų netektis yra kur kas sakralesnis potyris už ramią gyvenimo tėkmę, nes skausmas apvalo visuomenines taisykles ir neracionalius įstatymus bei padeda solidarizuotis, nepriklausomai nuo rasės. Štai kodėl rasistas Deilas padeda juodaodžiui Frankui nuvykti į miestelį, kur bus įvykdyta egzekucija. Skaitant kilo keista mintis: na, kodėl žmonės tokie kvaili, kad jiems reikia šitiek skausmo ir netekčių, kad jie galiausiai galėtų vienas kitam padėti? Negi kančia, o ne laimė yra toji išlyginamoji šios pamokančios istorijos dalis, kuri dėsningai veikia ir realiame gyvenime?

Elizabeth H. Winthrop

Grįžtant prie teksto raiškos, tekstas slyste slysta ir tirpte tirpsta tarsi jis būtų ne grožinis tekstas, bet veikiau filmo scenarijus. Autorė visa tai išdėlioja be galo kinematografiškai, kad net atrodo, jog nieko čia keisti ir nebereikia: scenos komponuojamos lakoniškai, perteikiant kiekvienoje iš jų kokią nors veikėjo esminį vidinį krūptelėjimą dėl paties žudymo ir mirties fakto. „Girdi, kaip nuo stalo atstumia kėdę ir į kriauklę pastato kavos puodelį, po akimirkos pajunta jo delną ant peties. Ji paliečia jo ranką – tik trumpai, ir šios nebelieka (p. 173).“ Tokių itin miniatiūrinių veiksmų aprašymai neatrodo itin meniški ar labai įtikinami, veikiau primena filmų scenarijaus remarkas, kurios fokusuoja vidinį veikėjų dažnį, tačiau tai tikriausiai skonio reikalas – kai kam labai patinka toks robotiškas veiksmų perteikimas, kuris, sakyčiau, labiau būdingas populiariosios, lengvosios literatūros raiškai.

Romane esama ir gerų literatūrinių pasažų, kurie leidžia pasimėgauti rašymo technika (kas man iš esmės yra labai svarbu geroje knygoje), pavyzdžiui, vidinius veikėjų mintelėjimus, kaip antai Nelės, kai ši sustingusi žiūri į ligos suparalyžiuotą uošvienę: „Žvelgia į savo uošvienės profilį, gražų, nuožulnų nosies kaulą, plačią kaktą, giliai įdubusias atmerktas akis. Spėlioja, kodėl ji nemiega, kiek valandų per naktį moteris praleidžia nemiegodama vienui viena, įkalinta savo nusiaubtame kūne. Ji tikisi, kad šiąnakt yra kitaip nei visada, galbūt, pagalvoja, motina supranta daugiau, nei jiems atrodo. Galbūt ji nemiega dėl tos pačios priežasties kaip ir Nelė (p. 239).“

Yra gausybė grožinės literatūros knygų, kurios šokiruoja savo nusikaltimų aprašymais, stebina žiaurumu ir detektyvų analitiniu mąstymu bandant atskleisti tiesą ir įvykdyti teisingumą. Tačiau tokia knyga kaip Paskutinį malonė iš tikrųjų leidžia pažvelgti kiek kitaip – mes patys teisiškai įtvirtiname moralinius nusikaltimus; taip įstatymus besąlygiškai priimame, kad nelinkstame net jais abejoti. Jeigu daugiau nei prieš 60 metų dar teisiškai galėjome pasodinti žmogų į elektros kėdę, kiek šiandien mes turime tokių nesąmoningų įstatymų, kurie atrodo „normalūs“? Teisiškai gal ir pamatuota, bet tikrai ne širdimi, pavyzdžiui, kai žmogus sulaikytas su kanapėmis sėdi į tą patį kalėjimą su žmogžudžiais. Jį tai traumuoja visam laikui.

Argi mes vis dar gyvenime teisingoje santvarkoje, kur kiekvienas iš mūsų vaizduojasi apsaugotas įstatymais ir naiviai save įtikiname, kad prasikaltęs žmogus, gavęs bausmę, iš tikrųjų keičiasi, užuot gavęs realią pagalbą ir reabilitaciją? Ar tikrai tikime, kad 10 metų kalėjimo sienų jį pakeis? Ar tik mes atsitversime save ta saugumo iliuzija? Žmogus per tuos 10 metų dar labiau sužvėrėja, jis būna brutalumo aptvare ir nesitikėkime, kad išėjęs į laisvę jis pradės nuostabų naują gyvenimą, nes... pasimokė. Jo gyvenimas sugriautas ne nusikaltimo, o bendruomenės, kuri turėjo jam padėti iš tikrųjų sunaikino jo paskutinį šansą. Nekalbu apie pavienius maniakus ir turinčius psichinį sutrikimą žmones.

Visgi knygą vertinu dvejopai. Vienaip ji atrodo iš techninės pusės, ji „prieinama“ visiems skaitytojams, ji lengva, ji netgi paskaitoma paaugliams ir tai kai kada tik privalumas. Iš kitos pusės romanas vienalytis, turintis savo poziciją – kūrinys, kuris neprovokuoja, tik konstatuoja. Čia mažai paliekama vietos interpretacijoms ar skaitytojo sielos kelionei po beletristines periferijas. Pasakysiu taip: tai konkreti knyga, kurioje pavaizduota istoriniame kontekste dėl valdžios galios išsigimęs ir iš esmės neteisingas visuomenės normų laikymasis, kuris grumiasi su fundamentaliąja nerašyta žmogaus prigimtimi ir šviesiais bibliniais moralės bei žmogiškumo aspektais.

Jūsų Maištinga Siela