Filmas: "Riba" / "Border" / "Gräns"

Sveiki,

Štai ir pirmasis šios vasaros filmo tikrasis atradimas! Skandinavų šokiruojanti kino juosta „Riba“ (šved. Grans) (2018), kuri Tarptautiniame Kanų kino festivalyje pernai pelnė „Ypatingo žvilgsnio“ apdovanojimą. „Riba“ Lietuvoje buvo rodoma Scanoramos kino festivalyje. Šalto, niūraus ir tamsaus skandinaviško stiliaus filme pasakojama apie uosto terminale dirbančią baisios išvaizdos moterį, kuri užuodžia žmonių emocijas ir jų nuodėmes, todėl labai lengvai suseka kontrabandą, pedofilus ir t.t. Taip, filmas apie žmogiškumo galių peržengusią tam tikrą mutantę, bent jau taip atrodo didžiąją filmo dalį, kol nesužinome tikrosios moters tapatybės.

Na, sunku žodžiais nusakyti, kaip toks filmas mane prikaustė – vis rečiau taip nutinka. Tuos, kuriuos žavi filme nestandartiniai siužetai, unikalūs raiškos būdai ir savitos idėjos, manau, filmu mėgausis. Tai tarsi bjaurasties estetika, kuri „nurauna stogą“ ir verčia šlykštėtis tuos, kurie pripratęs prie įprastinių grožio sampratos standartų. Tiems, kuriems keistenybės atrodo kaip unikalūs dalykai, manau, filmas tikrai labai patiks.

Kartais skandinaviškas kinas blyksteli kaip žaibas iš giedro dangaus. Prieš kelerius metus matyta norvegų juosta „Telma“ irgi buvo tokia nestandartinė mistinė drama apie super galią turinčią jauną merginą, „Riba“ papildo šį skandinaviškąjį keistų, bet gerų filmų kraitį...

„Riba“ žavi tuo, kad centre – nestandartiška moteris, tarsi priešgyna šių dienų super aktoriams, iš kurių reikalaujama fizinių duomenų. Tiesa, aktorė kasdien grimo kambaryje praleisdavo po 4 valandas ir specialiai šiam vaidmeniui priaugo 20 kilogramų. Toks atsidavimas vaidmeniui neliko nepastebėtas ir ji tapo Švedijoje geriausia metų aktore. Visgi ne grimas yra čia pats svarbiausias dalykas, bet stiprus ir originalus scenarijus, kurį savitai realizuoja režisierius. Scenarijus susideda iš kasdienybės vaizdinių, žmogaus nepritapimo, vienišumo, atskirties būsenų, kuriuos netrukus ima mainyti keisti skandinavų tautosakiniai baubai – troliai, fėjos, elfai ir kt. Smagu, kad juosta perteikta tokiu stoiškai realistiniu būdu, be specialiųjų efektų, todėl tai sukuria baugaus realizmo įspūdį. Niūroje ir kartu labai gaivioje miškų aplinkoje slypi keisti ir protu nepaaiškinami žmogiškosios prigimties atsiskleidimo būdai.

Nors pagrindinė ašis būtų atskirtis tarp magiškojo pasaulio ir žmonių, esminis dalykas, man rodos, išlieka aplinkos, kurioje tu augai visą gyvenimą ir gauto išsilavinimo bei suformuotų vertybių priešprieša su žvėriška ir antžmogiška prigimtimi. Kas stipriau? Kūniškasis ar įdiegtas kultūrinis pagrindas? Išties įspūdingai perteiktas filmas.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.1

Maištinga Siela