Filmas: "Išgyventi vasarą" / "Summer Survivors"

Sveiki,

Per paskutiniuosius penkerius metus tikriausiai mačiau vos kelis lietuviškus filmus, kurie visuotinai buvo labai išgirti, tačiau mane gerokai nuvylė. Nešneku apie tuos filmus, kurie prifarširuoti anekdotinių situacijų, kalbu apie meninę vertę turinčius, tad ir visų pamėgtas „Šventasis“ tuokart manęs nė kiek nejaudino. Šįkart grįžau prie lietuviško kino su nauja viltimi ir pažiūrėjau Marijos Kavtarazės filmą „Išgyventi vasarą“ (2018), kuris apskritai įvardijamas kaip vienas geriausių lietuviško naujojo kino pavyzdžių.

Istorija jau nebe nauja – teko panašių kelioninių tipažo filmų apie vėžiu sergančius, šiaip bepročius, sutrikusius ar invalido vežimėlyje sėdinčius žmones, kurie leidžiasi su nepažįstamais į kelionę ir akimirkai patiria kitą realybės jausmą, galgi net vienintelį gyvenime pasispardymą. Galima sakyti, kad „Išgyventi vasarą“ turi visus tuos šabloninio siužetinius akcentus. Keliaujanti ketveriukė tai juokiasi, tai dainuoja, tai bando vienas nuo kito pabėgti į savo įsivaizduojamą problemų pasaulį ir akylesnis kino žiūrovas jaučia režisierės akcentus, kad jie visgi yra tokie pat, kokie dažnai pasitaiko laikantis intrigos, vyksmo, kulminacijos ir atomazgos elementus. Netgi tas sustojimas šalikėlėje, kai veikėjus „nuplauna“ lietus, kai atrodo, jog visiems jau stogas nuvažiavo, irgi yra tos kino ritmikos pamatuotas strateginis kadras, kuris pernelyg vietoje ir pernelyg tvarkingas, atitinkantis visus šabloninio kino niuansus, bet...

Bet filmas vis tiek labai geras! Kodėl? Visų pirma dėl pačios atmosferos. Galgi filmo siužetas nėra pats geriausias ir tvirčiausias, tačiau jo realizacija išties pavykusi: justi melancholija, gyvenimo gėrio ilgesys, reti pokštai ir vaikiškos depresuojančiųjų išdaigos... Bet labiausiai mane veikė tas kilometražas Vilnius-Klaipėda-Palanga, kada keliauji autostrada, žinai visas stoteles, radijo stotis, tualetus, visus užsnūdimus ir apsikeitimus vietoje – tas mikro gyvenimas autostradoje toks intymus, visi tie lūžinėjantys pokalbiai apie prasmę ir priešingai – banalybes. Štai tokio kino, kuris iš esmės kasdieniškai galėtų pakalbėti apie žmogaus vidinius neramumus, apie tai, kad pasaulis platus ir gyvenimas atviras, tačiau nėra prasmės, jeigu žmoguje esti atskirtis, problemų akivaras...

Puikus aktorių darbas. Išties trijulė aktorių (Paulius Markevičius, Gelminė Glemžaitė ir Indrė Patkauskaitė) buvo verti šių kadrų! Ypatingai negalėjau atplėšti nuo vitališko P. Markevičiaus vaidmens, kurio hiperkatyvios nuotaikos greitai mainosi su prislėgtomis ir todėl išgaunamas nuostabus sutrikusio vaikino būdas, kuris ir fiziškai, ir dvasiškai Pauliui labai tiko. Iš esmės tai nuo „Ekskursantės“ laikų tikriausiai vienintelis geras lietuviškas filmas, kuris leido galvoti pirmąkart ne apie lietuviško vaidybinio filmo trūkumus, o pasijausti vienu iš tų netobulų veikėjų, kurių pilna Lietuva ir pilnas pasaulis.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:8.2

Nuoroda į "Kino pavasarį" ČIA.

Jūsų Maištinga Siela