Filmas: "Polina" / "Polina, danser sa vie"

Sveiki,

Gan ilgokai pralaukė šis filmas savo eilės, kol ryžausi pagaliau pažiūrėti kažką įkvepiančio ir meniško, kad po filmo lengvai būčiau užliūliuotas baleto judesių ir klasikinės muzikos. Antroji priežastis, kodėl rinkausi filmą „Polina“ (pranc. Polina, danser sa vie) (2016) buvo superinės prancūzų aktorės Julliete Binoche pasirodymas antraeiliame vaidmenyje, o su ja, kaip žinia, stengiuosi filmo nepraleisti.

Filmas pasakoja apie jauną merginą iš Rusijos, kuri uoliai mokosi baleto, atlieka gerai mechaninius judesius, tačiau turi vieną problemą – trūksta vidinės dramaturgijos, aistros, potencialo perteikti vaidmenį, todėl ji iš dalies išvažiuoja į Prancūziją, kur bando šokius kiek kitos kultūros suvokimo kategorijose. Žinoma, kad Polinos „pabėgimas“ būtų įtikinamesnis ir viskas atrodytų aštriau ir dramatiškiau, jos gyvenimo kontekstus „nuodija“ tėvo įsiskolinimas vietinei rusų mafijai, kuri ima persekioti šeimą... Žodžiu, filmas „perpūstas“ europietiško filmo dvelksmo, kurį galime pajusti kas antrame panašiame filme, kurio siužetiniai apmatai apie tai, kaip mergina iš Rytų atvyksta į Vakarų Europą ieškoti laimės. Visos daugiau ar mažiau aplamdomos jei ne prostitucijos, tai naktinių barų ir purvino gyvenimo, kad esi niekam nereikalingas ir apviltas viso pasaulio. Tas šiame filme visgi neišdegė, nes tikroji problema ne merginos integracija, bet jos vidinis susikaustymas ir nemokėjimas improvizuoti šokių salėje.

Žinoma, naktinis darbas bare jai pasitarnauja kaip terapija ir ji pradeda suvokti savo tamsiuosius-laisvuosius šokio meno ir atsidavimo, būvimo čia ir dabar dzenbudistinius išsilaisvinimo metodus, tad susiradusi vietoj draugo pašlemėko iš tikrųjų nuodėmės verto šokio ir gyvenimo partnerį, ji galiausiai pasiekia to, ko trokšta. Šis filmas galiausiai netampa dar vienu europinio kino pavyzdžiu, kaip rytietė rusaitė „sudraskoma“ padugnės ir sekso ištroškusios Vakarų Europos naktinio gyvenimo.

Bet kitą vertus filmas apeliuoja į holivudinę filmo minties sugestiją, kurią mačiau kur kas efektingesniame ir paveikesniame siaubo trileryje „Juodoji gulbė“ (2010), kuriame lygiai tokia pat mechaninė beaistrė pirmūnė niekaip negalėjo atsiduoti žmogiškai aistrai ir, priešingai nei Poliną, tas persilaužimas ją išvarė iš proto... Filmas iš esmės, atmetus kai kuriuos siužetinius apmatus, yra tas pats, kas „Juodoji gulbė“, mintis ta pati: pasitikėk savo asmenine patirtimi ir bešokdama techniškai klysk, bet iš visų jėgų stenkis pasakyti, kas tu esi, nes kitaip nesujaudinsi žiūrovo. Visa toji „Juodosios gulbės“ patirtis kiek švelnesniame europietiškame ir kur kas realistiškesniame variante „Polina“. Visgi mintis kai kada privedė ir prie tų beveik nežiūrėtinų amerikietiškų „Purvinų gatvės šokių“ ir kitų abejotinų filmų, kur garažuose susėjusios gatvių gaujos per konfliktų virtines galiausiai nugali kokį nors banalų šokių konkursą ir tampa didvyriais... Šio dvelksmo visgi „Polinoje“ irgi būta.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela