Sveiki,
Milžiniškos
sėkmės visame pasaulyje sulaukusios S. Kingo knygos „Tas“ ekranizacija pernai
sušlavė milijonus iš kino salės lankytojų kišenių, tad netruko kino kūrėjai
užuosti naujai pralietą komercinį sėkmės kraują ir tuo pasinaudoti. Šiemet mus
rudenį pasiekė antroji šios siaubo serijos epopėja „Tas 2“ (angl. It
Chapter Two) (2019), kuri irgi labai populiari ir lankoma lietuvių netgi
nykų rudens pirmadienio vakarą, kada tikėjausi kino teatre būsiąs pustuštėje salėje,
o prisirinko žiūrovų ne tiek ir mažai, kai filmo seansai jau eina link
pabaigos...
Šiame
filme nuosekliai tęsiama pirmosios dalies istorija po 27 metų, kada
prisiekusieji vaikai grįžta į miestelį atkeršyti juos nuskriaudusiam klounui.
Prabėgus tiek laiko, veikėjai ne tik užauga, bet jau turi savo atskiras
gyvenimo išblaškytas ir sukurptas biografines istorijas. Joms skiriama kiek
daugiau nei pirmasis filmo pusvalandis.
Iš
tikrųjų šioji filmo dalis, nepaisant naujų siužetinių vingių, mano akimis,
išlaiko visus pirmosios dalies pasiektus gero „siaubeko“ elementus: mokėjimas papasakoti
istoriją per visą būrį veikėjų, paliekant gąsdinančius siaubingus turinio
elementus. Jau nuo pat pirmųjų kadrų, kuriuose pasirodo kanadiečių režisierius
Xavier Dolan kaip aktorius, vaidindamas gėjų atrakcionų parke, verčia
krūptelti, kai klounas dantimis anapus upės iškanda jam širdį... Tie staigūs efektai
gana dinamiški, vienas baisiausių epizodų, kada Beverli grįžta į savo tėvo namus
ir ten sutinka senę, kuri transformuojasi į pabaisą – krūpteli visa salė, bet
tuo pačiu kiek keistas būdas įterpti ir humoro elementus, kada ta pati senė
kitame epizode atvemia juodą pliurę, iškilmingai skambant devinto dešimtmečio
hitui. Kam toks išbalansuotas kontrastas? Ogi dėl universalumo, kad ir
paaugliams tiktų šioji ekranizacija, tačiau man, kaip suaugusiam žiūrovui,
galbūt labiau norėjosi sintezuotos siaubo klasikinės atmosferos, be humoro ir
kitų paaugliškų ir infantilių charakterių bei įvykių niuansų, nes kas savaime
vaikiška buvo pirmojoje dalyje (veikėjai vaikai), tas kiek komiška, kai
suaugusieji siaubo filme veikia kaip vaikai.
Beveik
trijų valandų ekranizacijoje vieną akimirką pasirodo ir pats knygos autorius S.
Kingas, kuris vienam iš veikėjų parduoda seną dviratį, tačiau didžioji dalis
salėje, kaip supratau, net nesuvokė, ką kino kūrėjai tame kadre parodė ir jiems
garsusis siaubo rašytojas nė motais. Žvelgiant į filmo visumą, šįkart
labiausiai mane erzino filmo struktūriniai elementai, kurie pernelyg
standartiški, kiekvienam veikėjui po 5-10 minučių atskirų epizodų, per kuriuos
jie renka artefaktus iš savo „siaubų“, per tuos epizodus norisi patrinti
užpakalį, kai pasakojimas eina nuo vieno personažo prie kito ir toji struktūra
(oi, susivienykime visi į būrį, susidūrę su savo vaikystės baimėmis, ir
nugalėkime blogį!), idėja kažkodėl prislopina netikėtus siužetinius vingius ir
išties neblogai veikiančius siaubo elementus.
S.
Kingas puikus rašytojos, visos jo istorijos be siaubo turi ir tam tikrą
draugystės ir asmeninį vidinės tvirtybės išbandymą. Gal kiek ir per saldi, ir
neįtikėtina scena, kai personažai finale sukrenta į ežerą ir glėbesčiuojasi
tarsi pozuodami kokiam L. Da Vinčio paveikslui, manding, šioji ekranizacija
ganėtinai universali įvairaus amžiaus tarpsnio žiūrovui, kurie vis tiek ras čia
ir istoriją, ir kraupių scenų, ir asmeninių tragedijų, ir net juoko. Nors
daugelis sako, kad tai prastesnė dalis, mano akimis, kalibras į žiūrovą nukreiptas
ir užtaisytas tas pats.
Mano
įvertinimas: 8/10
Kritikų
vidurkis: 58/100
IMDb:7.0
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą