Knyga: Hilary Mantel "Vilko dvaras"

Hilary Mantel. „Vilko dvaras“ – Vilnius: Sofoklis, 2018 – 646 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Pradėjęs sistemingai skaityti Booker laureatus, negalėjau praleisti ir britų rašytojos Hilary Mantel (g. 1952) istorinio romano Vilko dvaras (angl. Wolf Hall), kuris autorei 2009 metais pelnė pirmąjį Booker. Po kelerių metų romano tęsinys Įveskite kaltinamuosius (2012) autorei atnešė antrąjį Booker premiją ir ji tapo pirmąja moterimi, kuri pelnė dukart šį apdovanojimą. Abu romanus turime lietuviškai, o Vilko dvaras jau sulaukė antrosios pataisytos laidos. Ilgai buvo manoma, kad ši istorijos trilogija taip ir užsibaigs Vilko dvaru, tačiau leidykla Sofoklis netikėtai grįžo prie šios autorės ir galbūt ateityje sulauksime ir paskutiniosios trilogijos dalies Veidrodis ir šviesa, kuri originalo kalba planuojama išleisti 2020 metų kovo mėnesį.

Didžiulis istorinis romanas Vilko dvaras šįkart nagrinėja Anglijos Henriko VIII epochą, o jo centre – iš žemųjų socialinių sluoksnių netikėtai iškilęs suktas Tomas Kromvelis, kuris manipuliuodamas žmonėmis ir besiskaldančios Anglijos galiomis, suranda sau patogų karaliaus patarėjo vaidmenį. Kaskart vis darydamas teisingus ir sėkmingus politinius sprendimus, Tomas Kromvelis iškyla ir tampa vienu įtakingiausiu Henriko VIII epochos žmogumi.

Nesistengsiu nagrinėti įmantrių ir dinamiškų knygos siužeto vingių, nes kiekviena kinematografiškai perteikta knygos scena labiau primena Šekspyro teatro statymą, pasitelkiant tikslias istorines žinias, laikmečio kultūrines bendravimo manieras, kurias autorė kruopščiai išnagrinėjo, tyrinėdama ir konsultuodamasi su epochos mokslininkais. Scenų kompozicijos grįstos pokalbiais, kuriuose atsiskleidžia veikėjų užmačios, slapti kėslai ir intrigos.

Vilko dvaras – tai knyga ne apie Henriką VIII, romanas skirtas atskleisti dviejų Anglijos frontų – monarchijos ir bažnyčios – skilimui. Būtent Henrikas VIII, besiskiriantis su žmona Kotryna Aragoniete, trokšta vesti dvariškę Aną Bolin, nors prieš tai jis „pamylėjo“ jos seserį Merę Bolin. Ana, laikydamasi skaistybės ir viliojimo meno, galiausiai užvaldo karaliaus mintis ir pasiglemžia jo aistrą, kad pats karalius ryžtasi nepaklusti Romos įstatymais ir perimti pats bažnyčios valdymą ir pasiskelbti anglų saksų tikinčiųjų galva. Kaip iš istorijos ir žinote, jam taip ir pavyks padaryti. Jeigu Roma nebūtų kariavusi tuomet su turkais, kurie vykdė invaziją į Europą, tikriausiai visa jėga būtų sutriuškinta Angliją, tačiau istorinės aplinkybės lėmė Anglijos atsiskyrimą nuo katalikų...

Visuose šiuose įvykiuose svarbų vaidmenį atlieka Tomas Kromvelis, apie kurį romano pradžioje rašoma, kad buvęs žiauraus kalvio sūnus. Patyręs žiaurią prievartą tik per stebuklą ir mokėjimą diplomatiškai suktis iš padėties, jis iškyla ir tampa apsišvietusiu teisininku, kuris žavisi Tomu Moru – save mėgstantį plakti ir ašutinius rūbus vilkėti, istorijon įėjęs kaip religinis fanatikas ir žymus teisininkas. Galiausiai Tomas Moras tampa priešu, kadangi Kromvelis pereina į karaliaus pusę, o T. Moras lieka ištikimas savo įsitikinimams. Iš tikrųjų knyga daugiausluosknė, iš vienos pusės ji biografinė, daug dėmesio skiriama sudėtingam ir beveik netikėtam Kromvelio iškilimui, jo vaikystei, šeimai, ankstyvai žmonos mirčiai, kuri paveikia Kromvelį, kadangi jis lieka vienišu tėvu ir našlaičių globėju. Tai romanas, kaip per centrinį istorinį veikėją atskleidžiami paradoksalūs laikmečio įvykiai ir asmenybės. 

Hilary Mantel

Pats Kromvelis taip pat atrodo dvilypis, nes autorė jį literatūroje perteikė ne vien kaip godų intrigantą, mokantį įsiteikti ir kaskart priimti vis didesnius galios ir turto svertus, bet ir papasakoja jo asmeninę jautrią melancholišką ir žiaurią patirtį. Jis mylintis savo žmoną, vaikus, tačiau lengvai disponuoja įtakingų monarchų gyvenimais, nes supranta, kad šiame gyvenime svarbiausia yra nebe Dievas ir bauginantis Kotrynos kankinimo ratas, bet būtent tai, kaip tu puikiai išmanai teisės įstatymus, kurie „supančioja“, jeigu reikia, net pačius monarchus. Jo galion, prisidengus karaliaus Henriko VIII asmeniu, vykdomi esminiai šalies pertvarkymai. „Yra žmonių, mėgstančių tobulas formas ir tikslumą, kiti toleruoja, kiek nukrypstama nuo normos. Kromvelis priklauso ir vieniems, ir kitiems. Pavyzdžiui, jis nepakenčia jokių nuomos sutarties dviprasmybių, bet įgimta nuojauta kužda, kad sutartis negali būti ir per daug griežta. Sutartys, rašytiniai įsakymai ar statusai rašomi tam, kad juos skaitytų, bet kiekvienas skaito tikėdamasis gauti asmeninės naudos (p. 323). Iš esmės tai juk galioja ir šiandien! Kromvelio didžiausia savybė, leidusi jam iškilti, yra pusiausvyros jausmas, mokėjimas diplomatiškai, neišsišokant įtikti abiem – bažnyčiai ir monarchijai.

Atskleidžiama daug laikmečio detalių apie tai, kaip Henrikui VIII hercogai turėdavę valyti užpakalį, kaip būdavo natūralu vyrams turėti savų meilužių, kaip lavonai plaukiodavo patvinusioje Temzėje, kaip siaubingai už įsitikinimus buvo kankinami ir deginami bei giljotinuojami žmonės. „Ar pastebėjote, kad kai vyrui gimsta sūnus, jis visus nuopelnus prisiima sau, o kai gimsta duktė, ima kaltinti žmoną? O jeigu pora visai nesulaukia vaikų, sako, kad žmona nevaisinga. Juk niekas nesako, kad vyro sėkla bloga (p. 497).“ Panašių liaudiškų įsitikinimų, kurie šimtmečiais buvo gajūs, tebėra tie patys moteris menkinantys ir maskulizmą įgalinantys nerašyti įstatymai. Kaip regime filmuose apie Anglijos ir Prancūzijos monarchų gyvenimus ir jų troškimą susilaukti vyriškos giminės palikuonių, lygiai taip pat ir Vilko dvaro romane – tas žmogaus sudaiktinimo ir šachmatų figūros formavimas išties atrodo labai obsesinis.

Kaip jau minėjau, romano tekstūra labai dinamiška, joje pilna dialogų – ilgų ir kartais labai fragmentiškų, kurie leidžia skaitytojui patirti vitališkai perteiktų istorinių asmenybių įtaigumą. Visgi romano pradžia buvo kiek komplikuota, jeigu nebūčiau prieš daugel metų matęs Justin Chadwick režisuoto filmo Karaliaus sesuo (2008), kuriame pasirodė tokios žvaigždės kaip Natalie Portman, Scarlett Johansson bei Eric Bana, apie Bolinų seseris ir Henriką VIII, įsiskaityti į romano pradžią būtų labai sudėtinga. Vis tiek šiokių tokių žinių, sakyčiau, reiktų turėti apie Henriko VIII epochą ir jo gyvenimą, kad Vilko dvaras iškart taptų nors kiek aiškesnis. Tik persiritus per 100 puslapių, romanas įtraukė dėl savo gyvų ir ilgų intrigų, ilgos Kromvelio moralinės ir politiškai strateginės rokiruotės nuo kardinolo Volsio užuovėjos prie Henriko VIII rūmų šilumos.

Norisi romaną palyginti su neseniai skaitytu Kristinos Sabaliauskaitės Petro imperatorė, kurios rašymo maniera atrodo kur kas muzikalesnė ir skaityti buvo ne taip komplikuota kaip Vilko dvarą. Visgi abi knygos – istoriniai romanai, tačiau jų strategija ir idėjos yra gana skirtingos. Be to, Vilko dvaras dar ir verstas iš anglų kalbos yra, kaip ir K. Sabaliauskaitės kūryba, savitai įtaigi, įtraukianti, pasižyminti kruopščiu autorės epochos studijų rezultatų kūrinys, leidęs jai sudurstyti kuo daugiau faktų ir iš jų sukonstruoti kuo labiau įtikinamą ir gyvą Tomo Kromvelio asmenybę ir kartu visos Anglijos istorinį vaizdinį sudėtingais laikais, kai ritosi karalių galvos ir liepsnojo eretikų laužai.

Jūsų Maištinga Siela