Knyga: Dainius Dirgėla "Vaidmenų knyga"

Dainius Dirgėla. „Vaidmenų knyga“ – Vilnius: Tyto alba, 2017, – 64 p.

Sveiki, skaitytojai,

Pažintis su poeto ir fotografo Dainiaus Dirgėlos (g. 1969) eilėraščių rinkiniu Vaidmenų knyga praėjo gana lengvai. Trukau 45 minutes, kol įveikiau visą rinkinį, šį bei tą (kaip paprastai ir skaitau) pasižymėdamas įdomesnes vietas pieštuku. Tiesą sakant, pirmąkart – dabar jau nebepamenu kas, – Literatūroj ir mene recenzavo šią poezijos knygą tarp kitų rinkinių naujienų ir Vaidmenų knygą bene labiausiai norėjosi perskaityti. Recenzentas gyrė. Deja, knygyne šios knygos neaptikau, o vėliau ir užmiršau tokią esant, tik visai neseniai, nukainuotų knygų krūvoje vėl ją pamačiau. Nė nemirktelėjau ir įsimečiau į pirkinių krepšelį.

Vaidmenų knyga tikriausiai taps šiais metais geriausia poezijos perskaityta knyga, nors nedaug šiemet jos skaičiau, tačiau D. Dirgėlos eilėraščiai buvo šioks toks atradimas. Pasižymėdami kasdieniškumu, buitiškumu ir asmeniškumu, eilėraščiai atvėrė tai, apie ką vyrai poetai savo eilėraščiuose beveik nekalba, arba tai paverčia ironijos priemone – apie savo moteriškąją pusę.

Vaidmenų knygoje esti tam tikri personažai – subjektas, jo moteriškoji pusė, subjekto sutuoktinė ir jos vyriškoji pusė – visa tai primena septinto dešimtmečio populiariąsias komunas, kuriose gyvendami Vudstoko sukirpimo hipiai nesisavindavo nei savo mylimųjų, nei palikuonių. Aišku, eilėraščiuose tai tik iliuzija, čia tik daugpatystės butaforija, iš tikrųjų dvelkia tarp subjektų kasdienis buityje vyraujantis pretenzingumas, netgi pavydas. Dėmesio centre – savo moteriškumo pusę priėmęs subjektas, kuris savo vidine moterimi „naudojasi“ ne tik kaip radaru, geru patarėju ir santykių „bambagysle“, jungiančia jį su mylimąja, bet tai kartu ir vidinis balsas, būdas suprasti, pateisinti tradicinius vyriškumo ir moteriškumo stereotipus. D. Dirgėlos poezijoje tai veikia dvejopai: vienaip toji vidinė harmonijos sąjunga su savo „antrąją vidine puse“ sujungia vyriškus ir moteriškus pradus, kitaip – tampa poetine priešpriešomis grįsta priemone tiesiog pasijuokti iš moteriškų vyrų, vyriškų moterų (anti)stereotipų, pasijuokti tiesiog iš to anekdotinių standartų, kaip antai, kad vyras namuose laikomas tam, kad išneštų šiukšles.

Esminis šių dvipolių – moteriškų ir vyriškų mąstymo modelių – sugretinimas ir kontrasto išryškinimas žymi visgi tik vieną ironijos ir buitinių šaržuojamų situacijų štrichą, o kitame štriche – tam tikrą jaučiamą eleginį moters ir vyro prigimtinį nesuderinamumą, kurį bando imituotai pateisinti subjektų priešingi „vidiniai“ vaidmenys, tie vaidmenys tampa kaip priemonė ir būdas sujungti nesujungiamus pasaulius: Venerą ir Marsą, vyrą ir moterį, In ir Jang: „pagrindiniai sakiniuose yra veiksnys ir tarinys / pasakė mano vidinė moteris / bet maniškė įsiplieskusi teigė / aplinkybės vietos laiko ir būdo / tikslo sąlygos ir priežasties / aplinkybės kiekybės ir nuolaidos / jos čia svarbiausios (p. 56-57).“ Moteriškam mąstymui modeliui svarbiausia (bent subjektui atrodo) yra antrininkės sakinio dalys, o subjektui ir jo vidinei moteriai – gramatinis centras t. y. viena reali klišė, kad moterims svarbios smulkmenos, o vyriškas mąstymas fokusuojasi į veiksmą ir esmę... „Mano vidinė moteris / vakar susipyko su mano moterimi // jei gerai pamenu / dėl kažkokios buitinės smulkmenos (p. 9)“.

Dainius Dirgėla

Visgi eilėraščio rinkinys nėra skirtas vien vyriškų ir moteriškų santykių kontrastams ir problematikai perteikti, rinkinyje siekiama sukurti šeiminę santykių kupolą, kuris vietomis gali priminti TV laidą „24 valandas“, kada sutuoktinė grįžusi aptinka geriančius vyrus namuose ir įsiveržusius policininkus ir čia pat – jau kitame eilėraštyje – subjektas ir subjektė (bei jų vidiniai antrininkai) jau maloniai geria kavą ir klausinėja, ar tu mane myli? Rinkinys tarsi banguojančių jau nebe jaunų, daug gyvenime mačiusių, gebančių reflektuoti slopstančių jaunatviškų geidulių pasaulį subjektai.

„...bet tavyje per daug patirties / bet tavyje per mažai naivumo / bet tavyje per daug dirbtinių E / lementų // anksčiau ar vėliau / išsiduosi (p. 33) – sako subjektas, žvelgdamas į savo fizinius pokyčius: žilus ir retėjančius plaukus, kas iš esmės suponuoja, kad subjektas kenčia (lengviau ar sunkiau) vidutinę amžiaus krizę, kada jau dukroje regi jos vidinį berniuką ir troškimą, kuo greičiau viską patirti, nes kadaise pats tai jau patyrė, bet jaunystė jau praėjusi, todėl nebesusigrąžinsi jaunatviškos nekantros... Eilėraščiuose vyrauja eleginis ironizavimas, pašiepiami standartai, aplinkinių vidutinio amžiaus klijuojamos etiketės, bet subjektas, nors ir blaiviu protu suvokia, kad tai tik modeliai, išnaros, vaidmenys, pats vis vien pasiduoda tų „instaliuotų jausenų ir būsenų“ programoms. Kam visa tai? Nesunku suprasti, kad norint išgyventi visa tai – etiketes, artėjančią senatvę, slopstantį seksualumą, dukros paleidimą ir kitus pokyčius – reikalinga gelbėjimosi saviironija, sukurti vaidmenys, asmenybių dublikatai, kurie elgiasi ir mąsto priešingai.

Kiek kitokia Vaidmenų knyga, manding, lietuvių poezijoje prakirto eketę į šiek tiek kitokią poeziją, nebanalią prieigą prie susitaikymo su savo ribotumu ir trumpalaikiškumu. Kad ir kaip subjektas būtų panašus į Džeką Nikolsoną iš Švytėjimo, Infiltruotų ir Istviko raganų, jis taip pat vieną dieną pasibaigs: rodosi, jis baigiasi kas akimirką, nes mūsų vidiniai (vyrai ir moterys) kinta kaskart. Todėl belieka sau ištarti: nesvarbu, kas bus rytoj, kas buvo vakar, šią akimirką – ir subjektas tai ištaria paskutinio eilėraščio eilutėje! – esu!

Jūsų Maištinga Siela