Knyga: Paulius Senūta "Sfera"

Paulius Senūta. „Sfera“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 240 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Negalėjau nesusigundyti debiutine Pauliaus Senūtos knyga Sfera, kuri iškart žadėjo tam tikrą jeigu ne maištą prieš visą tradicinę lietuvių literatūrą, tai bent jau tam tikrą poslinkį įdomesnės ir originalesnės šiuolaikinės lietuvių prozos lauke. Tiesą sakant, leidykla pasiūliusi perskaityti šią knygą, mane gerokai nustebino, kadangi Baltos lankos labai retai leidžia lietuvių rašytojų kūrinių ir be Kristinos Sabaliauskaitės ne kažin ką ir ryškaus rastume, todėl pagalvojau, kad leidykla tiesiog atrado iš tikrųjų, liaudiškai tariant, grieko verto autorių.

Galbūt prie šio kūrinio taip greitai nebūčiau „prisikasęs“, jeigu nebūčiau, vaikščiodamas po miestą, aptikęs autobusų stotelėje švytintį didžiulį Sferos plakatą – kokia knyga ir autorius gali leisti sau tokią reklamą? Nieko panašaus nebuvau matęs. Reklaminiame stende buvo ryškus užrašas, kuris veikė jeigu ne kaip tam tikras manifestas, kurį, mano galva, jau seniai sulaužė Ričardo Gavelio ir Jurgos Ivanauskaitės karta, tai bent jau skelbiantis literatūros revoliuciją, mano galva, labai jau pavėluotai, bent 30 metų tikrai. Cituoju reklaminę iškabą: „Išlįskit iš altorių šešėlių.“ Akivaizdu, kad mes literatūros mentaliniame lauke tebesame vis dar Vinco Mykolaičio-Putino psichologiniame romane, o Pauliau Senūtos romanas – tai jau tas, kas išties slepiasi po sutana – rimta ir verta perskaityti. Tą pačią dieną per TV laidą „Labas rytas“ autorius pristatė knygą, už kelių dienų – interviu žurnale Žmonės ir tik „neįšokimas“ į Metų knygos rinkimų nuvažiuojantį traukinį, manding, ėmė kelti įtarimų, kad kažkas su šiuo kūriniu, kuris net neturi anotacijos, yra negerai.

Sferoje, kurią, pasak paties autoriaus, jis rašė su pertraukomis septynerius metus, jis atsigręžia į tada dar tik populiarėjančius, o šiandien gana plačiai žinomus „plokščiažemininkus“. Apie šią teoriją, kad Žemė yra plokščia, o fizikos moksliniai faktai tėra tik mokslo mafijos ir valdžios suklastotas melas tikriausiai daugelis iš jūsų esate girdėję. Tam išties yra įdomių faktų, prikurta daugybė YouTube kanale vaizdo klipų, dokumentinių juostų, kuriomis buvau susidomėjęs prieš kokius pusantrų metų, tad galiu pasakyti, kad tam tikri faktai, įrodantys Žemės plokštumą, išties šokiruoja. Keletą iš jų remiamasi ir Paulius Senūta romane Sfera. Juos visus atpažinau, tad, kaip skaitytojas, susipažinęs su „plokščiažemininkų“ teorijomis, tikėjausi kur kas daugiau ir įdomiau. Romane pateikti įrodymai gana blankūs, paviršutiniški ir patys populiariausi, todėl stigo, kad autorius pasidomėtų naujesne medžiaga, papildytų romaną naujais duomenimis, todėl tie „šokiruojantys“ faktai knygoje atrodė gana blankūs ir „pagrybauti“ keliais tingiais pagūglinimais...

Pradėkime nuo to, kad knyga yra labai prastai parašyta, taip prastai parašyta, kad tiesiog buvo tam tikras šokas, kaip Baltos lankos išvis išleido šį kūrinį – prie jo dirbo net dvi redaktorės, viena koregavimo specialistė, tačiau „užlopyti“ kūrinio juodųjų skylių net joms iki galo nepavyko. Knygoje pasakojama Ignacijaus ir senuko Emanuelio draugystės istorija, kuri turėtų priminti Buko ir bukesnio filmo komedijos porą, tačiau išgauti humoro autoriui nepavyko dėl tam tikrų elementarių personažų kūrimų elementų nebūvimo. Veikėjai be įdomesnių asmeninių biografijų, ypač Ignacijus, kuris, atrodo, visai be šeimos, nieko neveikiantis dykaduonis, kuris „pribėga“ prie reklamos projektų, gauna pinigų ir vėl trainiojasi po barus, neturėdamas nei gyvenimo prasmės, nei meilės. Jis bare susipažįsta su mergina pravarde Kulka ir jie netgi susituokia... Absurdiški siužetiniai kiautai neturi emocinio intelekto, primena amerikietiškų prastų filmų apie slaptuosius agentus ir pasaulinį sąmokslą siužetus, bet priešingai nei daugelyje filmų, pas Paulių Senūtą viskas be didesnio azartinio įtraukimo. Absurdiški aprašymai, kaip veikėjai „matuojasi“ dėžę, kurioje bando patekti į Japoniją, gal truputį imituoja tą žadamą pamišėlių intelektualių kvailių linksmybę, tačiau ji taip skystai nestabili ir neįtikinama, taip be jokių intelektualių subtilybių, kad atrodo, kaip diletantiškos literatūros štrichavimas. Absurdiškai skiriama 80-100 puslapių Ignacijaus įstrigimui Suomijoje, kurioje jis surandamas dėžėje, kvailiems ir bereikšmiams teisminiams procesams ir net vestuvėms.

Neįtikina ir Ignacijaus su Emanueliu draugystė, kai nuolat akcentuojama, jog veikėjai „bijo vienas kito paklausti“ apie gyvenimo faktus. Palaukite, tai čia du intelektualai gurkšnoja vyną pokalbių šou laidoje, ar du draugai nusitašo ir atveria vienas kitam širdis? Pasakotojas tarsi neapsisprendžia, kokia ta draugystė yra iš tikrųjų, dirbtinai bando brėžti etiketo ir moralės ribas. Tiesiog idėja, veikėjai, charakteriai, biografinės „skylės“ nesustyguotos, nes akivaizdu net vidutiniokui skaitytojui, kad tekstas diletantiškas, pilna abejotinų stiliaus klaidų, kurie verčia suabejoti ne tik žemės apvalumu, bet ir pačiomis autoriaus galiomis išties rašyti bent vidutinio kalibro knygą apie visuotinę sąmokslo teoriją.

Paulius Senūta

Keletą perliukų iš austrių kūdros: „Durys išsivertė, o pro jas išsivertė Emanuelis (p. 47)“ ; „Po kurio laiko Emanuelis jau pats su entuziazmu laukdavo vizitų pas Miroslavą, kuris prieš jį ir kartu prieš Ignacijų skleisdavosi visu gražumu (p. 187); Nuostabiojo Antuano veide pasikeitė dar keletas nuotaikų (p. 195);  Kai laikas prarado laiką, užuolaidos vėl pakilo – šį kartą vos vos – ir į kambarį nesiekdama žemės įėjo viešnia iš kūno ir kraujo (p. 218); ...iš balso galėjai suprasti šios frazės bereikalingumą (p. 220); ...neliko nieko kito, kaip bandyti visus jausmus sudėti į veidą, o, kaip žinome, kuo daugiau jausmų veide, tuo kvailiau jis atrodo (p. 228); Kvaila šypsena Ignacijaus veide jį minimalizavo, pavojus virto klausimu, o klausimas – nepasitenkinimu (p. 232).“ Pilna abejotinų tekstų vietų, stiliaus klaidų, kurie byloja apie esminius teksto trūkumus.

Spaudoje bandyta girti romano struktūros ir formos elementus, nors jie net neįvardijami; bandyta pristatyti Sferą kaip labai inovatyvų kūrinį, bet iš esmės romane viskas taip primityviai perteikta, kad nei intrigos, nei įtraukiančio pasakojimo nėra. Tradicinė prasto užsienio romano formos – tik gairės, o iki Dan Brown primenančios Da Vinčio kodo tekstūros – kaip iki Mėnulio. Romane autorius nesugebėjo efektingai susieti „plokščiažemininkų“ faktų su fiktyviuoju romano audiniu, kuris pernelyg tiesmukas, neoriginalus. Antraeiliai veikėjai neįtikina, jie šioje istorijoje net nevaidina lemiamos reikšmės, atrodo įterpti tik dėl niekų; jie atskleidžiami pasakotojo perteikiamais biografiniais nuobodžiais, asmenybės tapsmo neatskleidžiančiais, kiek sufabrikuotais, nukopijuotais iš kitų (verstinė literatūros ar filmų) siužetų štrichais. Idėjiniame lygmenyje aiškios visos autoriaus užmačios ir kaip jis ambicingai norėjo atskleisti intelektualių veikėjų pasinėrimą į beprotybę ir tapimą „rimtais kvailiais“, tačiau tai daroma be pasakojimo aistros, be meninės tekto vertės, nes tiesiog stinga rašymo praktikos, mokėjimo vienu sakiniu sukelti emocinę įtampą.

Autorius pernelyg pasiduoda ilgiems, bereikšmiams, nuobodiems grafomaniniams aprašymams, kaip veikėjai valgo picą, kaip Kulka šiaudeliu žaidžia po kokteilio taurę ir kitokioms nereikšmingoms smulkmenoms, kurios pasižymi ilgu plepėjimu, bet iš esmės nieko nepasako nei apie veikėjus, nei apie pačią istoriją, nepadeda sukurti savitos (pseudo)bohemiškos atmosferos.

Skaitydamas pieštuku pasižymėjau daugybę citatų, kurias maniau panaudosiu rašydamas recenziją, bet visas citatas susumavus, pasidaro aišku, kad vienaip ar kitaip visos jos atliepia prasto teksto kokybę, prastą idėjos realizavimą, siužetinius ir veikėjų charakterio kūrimo trūkumus ir neįdomiai, vietomis net naiviai banaliai perteiktą kūrinio idėją. Kalbant apie teksto kalbą, nors pasakotojas stengiasi perteikti neformalias barų ir vyno pasisėdėjimo užkulisius, Vilniaus šlapimu dvokiančius tiltų zonas, neįpareigojančią aplinką, tačiau kalba „sumedėjusi“, dialogai „negyvi“, veikėjai kiekviename sakinyje stengiasi įterpti kito veikėjo vardą, perteiktas perdėtas oficialumas, kuris netinka nei Ignacijaus, nei Kulkos kuriamiems asmenybės tipažams.

Grįžtant prie mieste matytos Sferos reklaminės iškabos, kurioje rekomenduojama skaityti šią knygą, nes tik tokiu būdu išlįsime iš Altorių šešėlio, visgi man norėtųsi autoriui parekomenduoti perskaityti Altorių šešėlį kaip puikų psichologinį romaną, kuriame gerai atskleidžiami tiek siužetas, tiek emocionaliai asmenybės tapsmo etapai, ko beveik neturėjo nei Ignacijus, nei Emanuelis. Sakyčiau, Sferos personažai plokšti tokie pat kaip keptuvės dugnas, todėl neįdomūs. Perskaičius kūrinį puoliau pasidomėti pačiu Pauliumi Senūta – jis gi buvęs reklamos įmonės vadovas! Štai kaip profesiniai įgūdžiai pasitarnauja gausiame reklamos sraute: interviu, reklaminės iškabos, TV laidos... Visa Sferos idėja „sumesta“ į reklaminę kampaniją, kuri, kaip dažnai būna su itin reklamuojamais produktais, daug žada, tačiau menkai kuo gali patenkinti. Sfera – ne išimtis.

Jūsų Maištinga Siela