Sveiki,
Viena
karščiausių šio spalio kino naujienų, žinoma, buvo „Džokeris“ (angl. Joker)
(2019), kuris jau laikomas pačiu geriausiu šio komiksų personažo perteikimu
kine. Kino išrankiems vaidmenims pasirinktas aktorius Joaquin Phoenix, todėl
tikriausiai jau niekam nekilo abejonių dėl šio vaidmens sėkmės. Manau, jis
tiesiog kultinis! Paskutinįkart Džokerio vaidmenyje mačiau kino chameleonu
pramintu Jared Leto ir jam labai tiko tas stilingas siaubo monstro vaidmuo „Savižudžių
skvere“, tačiau, kaip pastebi daugelis žiūrovų, J. Phoenix „Džokeris“ visai
kitoks ir ganėtinai nutolęs nuo klasikinių serijinio žudiko raiškos būdų.
Pradėkime
nuo to, kad filmas pelnė pagrindinį geriausio filmo Venecijos kino festivalyje
apdovanojimą ir dėl to vertas pamatyti! Man asmeniniai lūkesčiai išties šiam
filmui buvo labai aukšti, tačiau jie liko šiek tiek nuvilti. Siužetiškai filmas
nieko naujo nepapasakoja. Esame regėję ne vieną panašaus turinio filmą, kuriame
mėmės ir psichologiškai palaužti, patyčių „suėsti“ žmogeliai tampa dar
didesniais agresoriais už savo skriaudikus. Toks filmas dažniausiai sako vieną
ir tą patį: suteikdamas skriaudą kitam, pats nusipelnysi skriaudos; kaip šauksi
– taip ir atsilieps; kaip pasiklosi – taip ir išmiegosi... Tokių liaudies
tiesmukų posakių šiam filmui galima atrasti ne vieną, tad žiūrėdamas į tą vargšą
Artūrą, ko aš iš jo galėjau pasimokyti, ko negalėčiau žinoti? Ogi beveik
nieko...
Filme
daug „nesmagių“ ir psichologiškai žeminančių scenų, kurios išties atrodo
efektingai – ir tai vienas didžiausių šio filmų privalumų t. y. stebėti tą egzekuciją,
žmogaus moralinį „išmėsinėjimą“ ir patirti tą, ką galbūt regime Marinos
Abrimovič satanistinio turinio performansuose: kur čia menas, kur realybė, ką
aš gaunu už tai, kada bandau visa tai įvertinti? Visgi nužmogėjimo istorija ir
žmogaus beširdiškumas šiame filme hiperbolizuoti ir tai klasikiniam Džokeriui
labai tinka. Tiesą sakant, tikėjausi kiek natūralesnio, kiek netgi kraupesnio
filmo, visgi daugelis siužetinių apmatų pernelyg dvelkia komiksu, pavyzdžiui,
kaip Artūras sužino, kad tai motina jam sukėlė traumą ir kaip jis visomis išgalėmis,
kaip ir dera blogiukui Džokeriui, siekia keršto. Gailesčio vertas personažas paveikia
žiūrovo jausmus, o jis išties paveikia išprievartautomis smurto scenomis. Ar
tai blogai? Savaime aišku, kad ne, tačiau man, kine regėjusiam kur kas
efektingesnių dalykų, filmas dvelkia šiokiu tokiu paviršutiniškumu.
Žinoma,
negaliu nepaminėti Phoenixo vaidybos, kuris efektyviai perteikia sužalotos ir
suluošintos sielos duženas – tai padeda sulėtinti kadrai, ilgi stambaus plano
kadrai, grimas, fizinis ir psichinis aktoriaus pasirengimas šiam jo vienam
įsimintiniausių karjeroje vaidmenų. Tačiau šis personažas savaime klounas,
savaime turi netipinio turinio, primena komiksą, o tokius kine perteikti
efektingai nėra jau taip ir sudėtinga, kai žinai tam tikrus triukus. Žinoma, paties
aktoriaus meistriškumu net neabejoju ir šis jo vaidmuo užburia, netgi
apibendrinant galima sakyti, kad jeigu ir verta dėl ko į šį filmą eiti, tai
tikrai dėl J. Phoenixo vaidybos, o visa kita... Kad ir kaip didingai, kad ir
kaip naudojant orkestruotės muziką šiam siaubo užgimimui iš gyvenime skriaudų
ir neteisybės lovio būta pastangų, manding, filme originalumo nepamačiau, todėl,
kad ir kaip kiti aikčiotų ir „postintų“ apie tai, kaip šeštą kartą eina
pažiūrėti „Džokerio“, man atrodo, šis filmas net nepapuola į labiausiai
įsimintiniausių 2019 metų filmų sąrašus. Bet mėginimas kažką padaryti kitaip ir
perteikti kitoniškumą per didįjį kiną, manau, visgi pastebimas.
Mano
įvertinimas: 7/10
Kritikų
vidurkis: 59/100
IMDb:8.9
Jūsų
Maištinga Siela
Vis dar svarstau, ar nusipelno didžiojo ekrano kino teatre, ar palaukti ir parsisiuntus pažiūrėti tykų vakarą lovoje su puodeliu miško arbatos
AtsakytiPanaikinti