Filmas: "Jie niekada nepasens" / "They Shall Not Grow Old"

Sveiki,

Absoliučiai netikėtai nusprendžiau pažiūrėti išliaupsintą dokumentinę juostą apie Pirmojo pasaulinio karo siaubus, kurį sumontavo „Baubas“, „King Kongas“ bei „Hobito“ dalių režisierius Peter Jackson „Jie niekada nepasens“ (angl. They Shall Not Grow Old) (2018). Režisierius ilgai dirbo su išlikusia autentiška Pirmojo pasaulinio karo filmuota medžiaga, susikvietė garsiausius ir profesionaliausius specialistus, kurie „išskaitytų“ iš kadaise nusifilmavusių vyrukų lūpų žodžius, „nuspalvintų“ ir kiek įmanoma išryškintų filmuotus kadrus... Iš viso to jis sulipdė visą filmą, kuriame pasakotojas pirmuoju asmeniu pasakoja savo patirtis šiame kare, o autentiškus karo vaizdus mes regime kaip papildančias iliustracijas.

Iš esmės filmas tikrai įsimintinas vien dėl lengvai techniškai perteiktos ir sutvarkytos medžiagos. Žiūri į tuos septyniolikmečius kreivais dantimis ir besišypsančius, kurie atlapaširdiškai eina į karo mėsmalę, ir suvoki, kaip lengva yra valdyti žmogų, kuris apie save nereflektuoja, neturi pakankamai išsilavinimo – jis gi patrankų mėsa. Nereikia būti genijumi, kad įvertintum XX amžiaus kadruose vaizduojamus veidus – tik nuotykių ir žaidimų ištroškę vaikėzai iš fabrikų, kurie vos parašo savo vardą, kuriuos tampo lyg bulvių maišus politiniai galios svertai, o jų galvelės pramuštos patriotiškumo kvailais idealais, kurie dar ir šiandien gajūs Lietuvoje, kai kalbama apie šauktinius ir kitus ale „reikšmingus“ dalykus... Visgi ne iš pat pradžių suvokiau pasakotojo apgaulę, jo pozityvi intonacija, kad karas yra jėga netgi iš ten sugrįžus kaip iš didelio nuotykio, mane šiek tiek pykdė: ar nebus filmas dar vienas propagandinis karo meno ir grožio indikatorius ir taip nučiuožusiems mūsų šiuolaikiniams vyrukams, kurie pasvajoja nors vieną dieną pabuvoti tuose apkasuose?

Visgi filmo pabaigoje pasakotojas daro refleksyvinį lankstą ir paneigia savo susižavėjimą karu, kurį stačiai teigė filmo pradžioje. Karas atnešė socialinį ir dvasinį atskirtį nuo pasaulio. Romiu balsu ir tonu pasakojamos žiaurios kasdienybės apkasuose ir linksmybės tarp ramesnių karo periodų tik patvirtina siaubingai skaudžią tiesą – neišsilavinusiems, neišprususiems ir sunkų juodą darbą dirbantiems jaunuoliams karas tebuvo užsiėmimas, kuris neleisdavo galvoti, kad jie beverčiai. Menkavertiškumas ir nereikalingumas taikiame pasaulyje vyrukams dar didesnė kančia nei visos tos žaizdos karo siautulyje. Iš esmės filmas man sukėlė labai prieštaringų jausmų, bet galiausiai atvedė į tą patį suvokimą, kokį patyriau skaitydamas Svetlanos Aleksijevič dokumentines knygas apie kare buvusius žmones. Tai yra susipriešinimo tarp natūralaus veiksmo ir įsivaizduojamo primesto idealo, kuris kaip niekas kitas gali pražudyti civilizaciją, nes idealai ir įsitikinimas, kad kovoji „teisingoje pusėje“ tėra tik pats paprasčiausias bevertis smurto protrūkio pateisinimas, kurį sumišusiais žmonėmis žaidžia politinės jėgos. Iš esmės tai gera dokumentika, apie tai, kaip kariaujami beprasmiai karai ir niekas negali sustabdyti šios beprotybės-beprasmybės.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb:8.3

Jūsų Maištinga Siela