Sveiki skaitytojai,
Absoliučiai netikėtas ir neplanuotas
„Kino pavasario“ filmo pasirinkimas buvo ukrainiečių režisierės Natalya
Vorozhbit debiutinis filmas „Blogi keliai“ (rus. Погані дороги)
(2020). Skubu pasidalyti šiuo įrašu, kadangi galite dar suspėti šį filmą
pažiūrėti ir kai kam tai gali tapti vienu geriausiu šio „Kino pavasario“ sezono
filmu. Juolab kad apie „Blogus kelius“ praktiškai niekas pernelyg nekalba ir jų
nepastebėjau, kad kažkas rekomenduotų.
Filmas pasakoja apie Donbasą,
Ukrainos pietryčių regioną, kuriame dar prieš penketą metų vyko itin aršūs
ukrainiečių ir rusų susirėmimai. Žiūrėdamas šį filmą, vis galvojau, ar galėčiau
pavadinti jį kariniu? Čia nerasite karinių filmams įprastų strateginių atakų,
besaikio pasipyškinimo, nutrauktų galūnių ir filmo gale netikėtai iš pelenų
pakirdusio karo didvyrio. Talentinga režisierė pasirinko keturių dalių
skirtingus pasakojimas, kuriuos jungia bendra šio regiono karinė situacija,
slogi, agresyvi ir susiskaldžiusi visuomenė. Keturias istorijas iš esmės jungia
aidintys fone sprogimai, bendra žemė ir žmonių pasirinkimai arba negalėjimas
pasirinkti, išryškinantys ribinėse situacijose esmines žmogaus vertybes ir
prigimtį.
Iš tikrųjų filmas ganėtinai
slogus, bet ne ta prasme, kad jį žiūrėti niūru, bet dėl tos įtemptos
nesantaikos. Pirmojoje dalyje pasakojama apie mokyklos direktorių, kuris
įkaušęs bando kirsti patikros kontrolės punktą. Šioje dalyje išryškėja ir
kvailumas, ir vertybės, ir bebaimiškumas... Direktoriumi iš pradžių niekas
netiki, jis pažeminimas, jo žmonos pasas atimamas, tačiau jis paleidžiamas.
Moralinė netikėta pasakojimo novelės linkmė – per plauką išsisukęs nuo kalėjimo,
apsvaigęs direktorius apsuka automobilį ir grįžta ne tik parodyti savojo paso,
bet dar ir meldžia paleisti jo mokinę, kurią tariamai (o gal ir iš tikrųjų)
matė kontrolės punkte. Žodžiais to neapsakysi, nutylėjimai apie prievartaujamas
nepilnametes, laikomas sekso vergėmis, beveik neužsimenama, tačiau galime
nusibrėžti akiratį iš tos kuriozinės į don kichotiška parodija pavirtusios
situacijos.
Antrasis pasakojimas pasakoja
apie paaugles, kurios tampa tų pačių tarnaujančių kareivių meilužėmis. Savo netašyta
ir šiurkščia gatvės kalba jos atskleidžia kartos vertybių devalvaciją. Pasidulkinimas
už auksinę grandinėlę arba vaikino sumušimas čia suvokiamas kaip meilės išraiška.
Sunku tuo patikėti, kai pas mus Lietuvoje tas požiūris, bent jau mano akimis,
pradeda visai sunykti. Galiausiai močiutė nori apsaugoti aikštingą anūkę.
Autobusų stotelėje vyksta šiurkštumo ir švelnumo kova, o pagrindinių veikėjų
ginklas – saujelės gliaudomų saulėgrąžų sėklų.
Trečioji istorija, daugelis tikriausiai
sutiksite, pati žiauriausia ir labiausiai kelianti diskusijų. Apleistame pastate
kalinama žurnalistė. Ji žeminama, prievartaujama ir ant jos net šlapinamasi. Sadistiški
kadrai kelia itin didelius prieštaringus jausmus. Pagrobtoji žurnalistė rėkia,
kad ją prievartautų smarkiau ir luptų labiau (tikriausiai tokia taktika, nes
būtent sadistas nori iš jos silpnumo potencijai sukelti). Bandoma kontrastu
išryškinti švelnumo ir brutalumo priešpriešas, kelti klausimą, kas žmogų daro
žmogumi, o kas sadistu? Paskutinįkart tokius prieštaringus aukos ir budelio
jausmus kine sukėlė „Scanoramoje“ matytas neišdildomas „DAU. Nataša“.
Ketvirtasis pasakojimas primena
klasikinius „Lemtingas posūkis“ filmų seriją, tik žinoma, nepalyginai šį
įdomiau žiūrėti. Toji pati tariamoji žurnalistė Dombaso provincijoje partrenkia
vištą ir vadovaudamasi gailestingumu ir supratingumu nusprendžia ūkininkams
atlyginti už nudaigotą perekšlę. Galiausiai jos gailestingumas vos netampa pražūtimi:
ne iš kelmo spirti skurdūs ūkininkai pradeda tiek psichologiškai, tiek fiziškai
daryti spaudimą. Netrukus kuriozinė situacija tampa emociškai įtemptu karu,
kuriame nyksta žmogiškumas ir veriasi tikrovės baimė: už gero darymą gali gauti
kuolu per galvą.
Šios keturios istorijos
perteiktos itin rimtai, jose yra viskas, ko noriu iš gero kino: kokybė,
operatoriaus darbas, keblūs moraliniai pasirinkimo klausimai, aštrumas, įtampa,
netikėti siužetiniai sprendimai. Net nebūčiau pasakęs, kad šitą filmą sukūrė
moteris, kuri debiutuoja kaip režisierė. Visumoje stipru ir įtaigu, savo
struktūra ir kai kuriais turinio pasakojimo aspektais panašus į „Kino pavasario“
atidarymo filmą „Blogio nėra“. Labai rekomenduoju.
Mano įvertinimas:
10/10
IMDb: 7.1
Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą