Sveiki skaitytojai,
Tikriausiai mažiausiai iš šio „Kino
pavasario“ sezono tikėjausi debiutuojančių prancūzų režisierių Fanny Liatard ir
Jérémy Trouilh filmo „Gagarinas“ (pranc. Gagarine) (2020), kuris
lietuvių žiūrovų vertinamas gana prieštaringai: vieniems filmas labai patiko,
kitiems pasirodė pernelyg pretenzingas ir snobiškas. Aš tikriausiai šįkart
priklausysiu tiems, kuriems filmas tapo netikėtu atradimu.
Filmas pasakoja istoriją apie Prancūzijos
didmiesčio kvartalą, kurį vadina Gagarinu. Šis kvartalas buvo pastatytas
septintajame dešimtmetyje, kai legendinis kosmonautas Gagarinas pakilo į
kosmosą. Filmo pradžioje pateikti archyviniai kadrai iš tikrųjų labai
optimistiški, ten krykštauja vaikai, kiekvienas jaunuolis svajoja būti
kosmonautu, žmonijai atrodo, kad jie labai greitai galės skraidyti į kosmosą, vyrauja
masinės optimistinės nuotaikos, socialinė euforija, pasididžiavimas žmonija, kad
nebėra ribų tarp dangiškos palaimos ir žemiškos kančios. Ta proga pastatomas
Gagarino kvartalas, kuris praėjus penkiasdešimčiai-šešiasdešimčiai metų jau
nebeatitinka gyvenimo sąlygų. Vienas didžiulis pastatų kompleksas pamažu ima
griūti. Čia gyvenantys čigonai, Afrikos pabėgėliai, imigrantai iš Balkanų ir kitur,
kurie praleido didžiąją savo gyvenimo šioje vietoje, dabar turi išsikraustyti,
nes čia nebeveikia liftai, vamzdžiai skyla, dingsta elektra, o pastatas bet kada
gali sugriūti. Visi priverstinai iškraustomi, lieka tik jaunuolis vardu
(simboliška!) Juris. Jis įsirengia šio didžiulio pastato gelmėse žaidybinę
kosminę stotį, svajoja apie planetas ir žvaigždes, šiltnamiuose pats augina
pomidorus ir kitas daržoves... Pasitelkęs mokslą ir vaizduotę jis sukuria savo
pasaulį, atskirtą nuo niokojimo, griūties ir atskirties.
Visgi per tuos penkiasdešimt metų
žlugo ne tik Gagarino kvartalas, savotiškas pabėgėlių ir nuskriaustųjų rojus,
bet ir žmonijos viltys. Su Gagarino pakilimu į kosmosą niekas taip ir nepasikeitė,
berniukai nustojo svajoti būti kosmonautais, jie suaugę emigruoja į Ameriką ir ieško
žemiškoje civilizacijoje laimės. Tai filmas, kuris atrodo tik iš pirmo
žvilgsnio labai infantilus ir kiek nekaltas. Na kam tas jaunuolis lieka tame
pastate? Kodėl jis neieškosi pagalbos? Kodėl jis užsispyrusiai svajoja apie
neįmanomus dalykus? Tačiau visumoje pasakojama apie žmonijos laiką, apie
augančias ir žlungančias viltis bei lūkesčius. Filmo kūrėjai išmoningai, metaforiškai
ir simboliškai randa būdų perteikti laiko konjunktūras, išryškinti
prieštaringai besikeičiančių žmonių kartų, griūvančių ir ant viršaus augančių
miestų nostalgišką ir retsykiais skausmingą virsmą. Tam tikra prasme
pagrindinis veikėjas Juris įkūnija mirštančias ir pamirštas žmonijos svajones
gerinti savo gyvenimo kokybę, patirti nuostabių technologijų proveržį, gyventi
kosmoso stotyse. Filmo pabaigoje visas Gagarino pastato getas tampa erdvėlaivio
simboliu, o Jurijui lemta patirti tai, kas jau žemiškoje plotmėje nebepatiriama
t. y. svajonės ir troškimai pakeičia tikrovę ir Juris išskrieja į kosmosą... Po
filmo ilgai galvojau, kokia graži ir paveiki filmo metaforų ir simbolių
tekstūra, kaip paprastomis priemonėmis perteikta geniali besikeičiančio laiko filosofija.
Jeigu visgi nuspręsite žiūrėti šį filmą, labai tikiuosi, kad jį pamatysite ne
vien siužetinį, o vėliau kaip išmoningą architektiškai kosminių judesių
prisodrintą socialinę europietišką vilties pasaką.
Mano įvertinimas:
9/10
IMDb: 6.9
Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą