Filmas: "Jei tai būtų meilė" / "Si c’était de l’amour" / "If It Were Love"

Sveiki skaitytojai,

Paskutinę „Kino pavasario“ dieną nusprendžiau išties paspausti akseleratorių ir pažiūrėti kuo daugiau filmų. Iš dokumentinės nišos šiemet norėjau pamatyti beveik visus siūlomus „Kino pavasario“ filmus, tačiau pavyko tik daugumą. Paskutiniuoju dokumentiniu tapo prancūzų dokumentinis filmas „Jei tai būtų meilė“ (pranc. Si c'était de l'amour) (2020), kurį režisavo Patric Chiha.

Filmas pasakoja apie choreografės Gizelės Vienne statomą spektaklį „Minia“, kuriame dalyvauja 15 šokių aktorių. Šiame dokumentiniame pasakojime rodomi užkulisiai, intymių išpažinčių-interviu fragmentai bei nuolatinės repeticijos, norint perteikti 9 dešimtmečio reivą t. y. vakarėlių dvasią nuo susitikimo, išgertuvių, iki euforijos, transo ir visiško „pachmielo“. Spektaklis išreikštas per judesio ir šokio teatrą. Ilgą laiką žiūrovas stebi, kaip aktoriai bando „pagauti“ judesį, jį išvystyti iki kolektyvinio judesio ir galiausiai perteikti ne tik save, ne vien tik savo partnerio emocijas, bet ir visų scenoje judančių bendrą sąmonę ir perteikti atmosferą bei idėją.

Manau, filmas be galo turėtų patikti teatro sferos žmonėms, kurie savo kailiu yra išmėginę įvairias teatralizuotas mokymo ir mokymosi technikas. Taiklūs G. Vienne pastebėjimai kuria tiek personalizuotą, tiek kolektyvinio teatro sujungimo koncepciją: esu svarbus scenoje tiek, kiek ir visa visuma, esu atsakingas už kiekvieną krepštelėjimą. Aktoriai turi savo susikurtas asmenines biografijas: čia konfliktiškas biseksualus nacis išpažįsta nacionalizmą, bet tuo pačiu metu jaučia trauką vyrams, šiame vakarėlyje aptinkame grubų seksų mėgstančią griežto „sukirpimo“ moterį, meilės trikampių, griūnančių ir vėl besikuriančių vienadienių santykių voratinklį. Aktoriai po repeticijų ilgai diskutuoja apie savo veikėjų elgesį, aptaria jausmus ir pastangas atsieti ir susieti savo veikėjus su asmeniniu gyvenimu. Toje pačioje aktorių trupėje, kaip ir spektaklyje, vyksta antrinis „tikrasis“ santykių gyvenimas, o režisierius nebando atskirti dviejų gyvenimų, bet priešingai – subtiliai nutrina ribas dialoguose apie personažų ir tikrųjų aktorių santykių analizes.

Tai be galo meniškas, išraiškingas filmas, kuris galbūt, mano galva, ne visiems patiks, tačiau tai absoliučiai mano stiliaus dokumentika. Man tokiuose filmuose visada svarbu ribos ir jų nebūvimas, arba tų mitologinių ribų paneigimas. Svarbu, kaip menininkams, kurių pagrindinis įrankis yra jų paties kūnas, išgyvenimai ir patirtys, tampa performansu. Tas aštrus apsinuoginimas ir akivaizdi tiesa, kad normalumas mene neegzistuoja, o gyvenime tėra kintanti konstanta, tampa akivaizdu, jog per tokius filmus aiškiai bylojama ir tai, kad viską, ką mes žinome apie kūnus ir juos supančiotus įstatymus, įsitikinimus ir normas, tėra tik iš piršto laužtos klišės. Tokie filmai mane itin smarkiai paveikia, nes jie tarsi leidžia praregėti, kokiose baisiai juodose dėžėse esame uždaryti, kalbėdami apie lyties elgsenos, meilės, santuokos, ištikimybės, vertybių, meno suvokimo kriterijus ir normas.

Filmą rekomenduoju ne tik teatrą kuriantiems, ten dirbantiems ir teatrą iš šalies analizuojantiems, bet ir tiems, kuriems įdomu, kaip kuriamas toks menas, kaip jis terapiškai išlaisvina ir – ot, paradoksas! – vėl juos supančioja kūrybos procese. Argi visas gyvenimas nėra vien teatras? Klausimas filosofinis, jau senas, tačiau per šį filmą galima apmąstyti naujais aspektais.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.5

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela