Sveiki,
Šių
metų „Kino pavasario“ sezone norėjau pamatyti bent vieną Afrikos šalių filmą. Teko
rinktis tarp „Oro kondicionieriai“ ir Philippe Lacôte režisuoto filmo „Karalių
naktis“ (pranc. La nuit des rois) (2020). Pasirinkau šį Dramblio
Kaulo Kranto šalies filmą dėl geresnių vertinimų ir iškart per pirmąsias 5-10 filmo
minučių supratau, kad nebūsiu suklydęs šiuo pasirinkimu.
Filmo
idėja išties originali. Istorijoje pasakojama apie Dramblio Kaulo Krante giliai
miškuose įkurdintą kalėjimą, kuriam vadovauja kalinių renkamas karalius. Jeigu karalius
suserga ir jis nebegali valdyti, turi nusižudyti ir užleisti vietą įpėdiniui. Filmas
prasideda tuo, kad į kalėjimą atvyksta jaunuolis naujokas, o to kalėjimo
Juodabarzdžiu pramintas karalius jau sunkiai serga. Karalius naujoką paskiria
galimu įpėdiniu, tik jam per raudonosios pilnaties naktį teks papasakoti istoriją,
kuri pavergtų kalinių širdis, išlaikytų, prikaustytų jų dėmesį ir pratęstų šio
kalėjimo tradicijas, apie kurias naujokas, vietinių pramintas Romanu, nieko
nenutuokia. Už akių kalėjime jau rengiamas sukilimas, tad Romanui nieko nebelieka,
kaip pasitelkti pasakotojo talentą ir visus įtraukti į istoriją iki pirmųjų
gaidžių, kad ir pats išliktų gyvas, ir išlaikytų kalėjime pusiausvyrą,
nepraliejant kraujo...
Filmas
toks keistas, kad iš tolo neprimena tų slogių prievarta, smurtu ir išnaudojimu
pradvisusių trečiųjų šalių pasakojimų apie vyrų kalėjimus. Čia magiškai suausta
Afrikos kultūra su kalėjimo nusikaltėlių realybe, tai tarsi etninė religija,
kuriai besąlygiškai paklūsta didžioji kalėjimo dalis. Filmas žavi afrikietiškomis
spalvomis, tačiau pasakoja iš tos, deja, liūdnosios nusikalstamosios ir
skurdžiosios perspektyvos. Režisierius, sakyčiau, kaip ir pagrindinis veikėjas,
ieško pusiausvyros, kaip išlaikyti proporcijas tarp tikrovės žiaurumo ir dvasios
ramybės. Čia autorius pasitelkia etninius pasakojimus ir juos „kryžmina“.
Romanas pasakoja apie dviejų kilmingų karalių kovą tarp genčių, atliepiant
tikriausiai bendrą Dramblio Kaulo Kranto šalies istoriją, mitus, padavimus ir
sakmes. Nesu Afrikos kultūros žinovas, tačiau įtariu, kad tuose simboliuose, pasakojimų
pertransformavimuose ir adaptacijose ir slypi visa šioji magiška filmo šaltinio
energija.
Kitą
vertus, manęs nestebino pasirinkimas, kad būtent pasakorius gali tapti
karaliumi. Nuo seno Afrikoje, kur rašto kultūros tradicijos nebūta, kino ir fotografijos
bei dailės irgi, gajausia ir seniausia būta žodinė pasakojamoji tautosaka.
Afrikoje pasakotojai prilygo žyniams, tai filme „Karalių naktis“ savotiškai
perkeliama į kalėjimo getą, kur, atrodo, viskas jau seniai turėtų būti pamiršta
ir jau seniai persipynę su vakarietiška kultūra, tačiau išvystame tam tikrą kolektyvinės
hipnozės transo būseną. Romanas pirmąkart gyvenime kovodamas už savo gyvybę pajunta,
kad žodžiu sužadinta vaizduotė gali valdyti mases. Tai kažkiek man primena
etniškai irgi hiperbolizuotą kolektyvinės sąmonės veikimo principus pernai
Scanoramoje rodytame indų netikėtai dinamiškame filme „Jallikattu“, bet „Karalių
naktis“ man patiko labiau, nes jis intymesnis, labiau susitelkta į tautos tradicijas,
bet kartu viskas perteikta per suasmenintą veikėjo istoriją.
Mano įvertinimas:
7.5/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb: 6.5
Nuoroda
į „Kino pavasarį“ ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą