2021 m. balandžio 6 d., antradienis

Filmas: "Saulėlydžio bučinys" / "Twilight's Kiss" / "Suk Suk"

Sveiki skaitytojai,

Šiemet nesuspėjau pamatyti Azijos kino „Kino pavasaryje“, tačiau suspėjau užgriebti šį Honkongo režisieriaus Ray Yeung režisuotą dramą „Saulėlydžio bučinys“ (angl. Twilight's Kiss) (2020). Žvilgtelėjus į režisieriaus repertuarą, tampa aišku, kad pats režisierius homoseksualus, o jo kino darbuose vyraujanti tema sietina su LGBTQ asmenimis, tačiau neskubėkite nugręžti akių ir manyti, jog tai filmas išskirtinai LGBTQ asmenims ir jame nėra nieko universalaus. Priešingai nei tikėjausi, šiame filme labiau jaudino antraeiliai dalykai, kurie papildė viso filmo probleminį lauką.

Filmas pasakoja apie Honkonge gyvenančius du vyrus, kurie susitinka parkelyje, prie vaikų darželio, mat vienas iš jų iš ten nuolatos pasiima anūkę. Vienas iš jų – neseniai į pensiją išėjęs vyras, kitas – tuoj pensijai besiruošiantis taksistas. Vienkartiniam seksui nepavykus, galiausiai jųdviejų keliai vėl susikerta ir pamažu tarp garbaus amžiaus vyriškių užsimezga pokalbis, o paskui ir sunkiai apibrėžiami santykiai.

Nepamenu, kada žiūrėjau filmą, kuris šitaip organiškai ir paprasta, ramia kalba perteiktų LGBTQ senatvines problemas, kurios taip universaliai atspindėtų mus visus, nepriklausomai nuo lytinės orientacijos. Taksistas turi šeimą, jis sunkiai dirbo 40 metų, su žmona bendrauja namuose gana formaliai, jo dukra netrukus ištekės, todėl namuose jaučiamas tam tikras slogutis. Kaskart grįžęs iš susitikimo su meilužiu, taksistas jaučia, kaip pradeda gyventi dvigubą gyventi ir kad didžiąją savo gyvenimo dalį tiesiog pralošė. Nelengviau ir jo meilužiui, kurio pretenzingas sūnus nieko nenori žinoti apie tėvo homoseksualumą ir nuolat prikaišioja, duoda užuominų, jog netoleruos nė „gramo“ šios temos. Savaip atskirti nuo heteronormalaus pasaulio vyrai randa švelnumą ir paguodą pirties komplekse nuomojamame seksui ir pažintims skirtame mažame ir tamsiame kambarėlyje. Tuo pačiu kontekste nagrinėjamas Honkongo LGBTQ bendruomenės klausimas: ar reikia atskiro pensionato išskirtinai vien tik homoseksualams senukams, kurie nesugeba pasirūpinti savimi?

Iš tikrųjų mane sujaudino šis filmas. Perteiktas subtiliais pasivaikščiojimais po didmiestį, nepatogiais šeiminiais rakursais ir socialiniais diskursais filmas tampa kiekvienam iš mūsų normatyviai įkandamas dėl daugelių temų. Mane labiausiai veikė būtent senatvės tema, kai sunkiai ir ilgai dirbę žmonės iš naujo nostalgiškai permąsto savo gyvenimą, kaip jie visą laiką buvo tuo, kas nėra dėl socialinių normų. Vienas iš veikėjų buvo pabėgęs iš Kinijos, kad galėtų susikurti gyvenimą toje pačioje Kinijai autonomiškai priklausančiame Honkonge. Visą laiką galvojau, kad homoseksualumo neslepiantis režisierius niekada gyvenime nebūtų tokio filmo sukūręs Kinijoje, o jeigu ir būtų, klausimas, ar jis būtų pasiekęs kino ekranus.

Šis filmas iš tikrųjų kalba potekstėmis apie politinę Azijos šalių laisvę, apie žmonių pasirinkimus ir saugumo būtinybę, apie savo tapatybės slėpimą, melą, šeimų žlugdymą dėl melo. Graudus klausimas: ar žmogus visą darbingą gyvenimą nugyvenęs dvigubą gyvenimą pagaliau gyvenimo saulėlydyje turi teisę prabilti tiesą, ar reikia ją „nuryti“ vardan suaugusių vaikų ir žmonų? Šis esminis klausimas man ypač koreliuoja ir su daugumos lietuvių pažiūromis, kurie nenori Lietuvoje matyti LGBTQ asmenų, nori, kad jie gyventų pogrindyje kaip socialinė grupė, kuri neatitinka standartų ir daugumos įsitikinimų. Bet ar tas pats atstūmimas ir antrarūšės etiketės prilipinimas nepadaro meškos paslaugos? Tie patys homoseksualai dėl nepripažinimo priverstinai meluodami integruojasi į heteronormatyvią visuomenę, veda tas pačias dukteris ir išteka už tų pačių sūnų ir visą gyvenimą „dėl akių“ vaizduoja normalią šeimą. Ar tokia „suvaidinta“ šeima reikalinga ir laiminga? Ko vertas žmogus ir jo gyvenimas, jeigu gyvename tik standartams, o ne dėl savęs? Klausimų šiame filme kyla daug. Man tai sąžiningas filmas, kuris įdomus dėl Azijos politinių ir socialinių kontekstų. Juk iš tikrųjų tiek mažai žinome apie šių žmonių gyvenimą Rytuose.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.1

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.


Jūsų Maištinga Siela


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą