Maggie O‘Farrell. „Hamnetas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 368.
Sveiki
skaitytojai,
Ši
knyga, literatūrinės premijos Womens‘ Prize For Fiction varžytuvėse
aplenkusi net pačią Hilary Mantel Veidrodžius ir šviesą, jau seniai kėlė
literatūrinį smalsumą, kaip ir pati aštuonių knygų autorė Maggie O‘Frarrell
(g.1972), kurios iki tol nebuvau girdėjęs. Romanas Hamnetas
(angl. Hamnet), kurį į lietuvių kalbą išvertė puiki vertėja Rasa
Drazdauskienė, neatsitiktinai panašus į V. Šekspyro pjesės veikėją Hamletą –
tai autorės istorinių faktų nagrinėjimo ir fantazijos lipdinys. Ar tai
istorinis romanas? Iš dalies, tačiau jame kur kas daugiau išmonės, nei tikrų
faktų. Lietuvių kalba, pasirodo, Svajonių romanų serijoje turėjome
išleistą autorės romaną Ranka, kuri pirmoji suėmė manąją (Svajonių
knygos, 2013).
Romane
Hamnetas iš tikrųjų veikia istoriškai dokumentuos asmenybės, autorė,
kaip įprasta istorinių romanų autoriams, remdamasi panašiu kūrybos metodu: išlikusiais
istoriniais šaltiniais ir nuojauta, įžvelgdama galimas perspektyvas sukuria,
atkuria istorinius balsus, tačiau, kaip žinia, jie niekada nebus tikri, veikiau
perfiltruoti per autorės pasirinktą perspektyvą ir kūrinio bendrąją idėją.
Žinoma, britų ir viso pasaulio literatūros tyrėjų pripažintas genijus
dramaturgas ir poetas Viljamas Šekspyras, su kurio literatūra ir gyvenimu
lietuvių mokiniai supažindinami dar pagrindinio ugdymo pakopos mokyklose,
pripažįsta kaip kertinį autorių, prie kurio derėtų stabtelti literatūros raidos
istorijoje. Išties apie pačią V. Šekspyro asmenybę ne tiek daug ir žinoma.
Žinoma, kad jo tėvas buvo odos raugyklos savininkas ir pirštinių siuvėjas,
žinoma, kad vyrukas turėjo žmoną Anne Hathaway (sutapimas su Princesės
dienoraščio, Vargdienių ir Tamsos riterio sugrįžimo aktore!), knygos
verstiniame variante ji vadinama Agnese. Taip pat žinoma, kad jis buvo kilęs iš
Stradfordo, o kūrybinį laikotarpį pradėjo Londone, įkūręs savo teatrą.
Apie
Šekspyro ir jo tėvo sudėtingus santykius galima numanyti, nes paprastai
profesijos buvo paveldimos kaip garbės reikalas, o Šekspyras jo neperėmė. Jis
iš tikrųjų turėjo tris vaikus, po sūnaus mirties jo santykiai su žmona atšalo,
jiedu gyveno atskirai ir iš šeimos tragedijos atsirado dešimtmetį trunkantis
„juodasis“ Šekspyro kūrybos periodas t. y. komedijos žanrą jis išmainė į
tragediją, kurioje atsirado ir, kaip manoma, mirusio sūnaus Hamneto garbei
pavadinta pjesė Hamletas. Tačiau šią informaciją rasite beveik visuose
prieinamuose šaltiniuose apie V. Šekspyro kūrybą ir jo gyvenimo sąsajas, kurias
kažkada teko garbės neblogai pastudijuoti ir išmanyti. Nebepostringausiu apie
Šekspyro kūrybos asmenybės mastą ir įtaką literatūrai, nes šiame M. O“Ferrell
romane to beveik nėra, Šekspyro asmenybė čia absoliučiai neprimena bandymų
ekranizuoti kūrėjo charizmą, uždegančią paslaptingai genialią ir dožuanišką
asmenybę ar kaip kitaip paversti rašytoją hiperbolizuotu personažu. Šiame kūrinyje
Šekspyras veikiau reprodukcinis tos epochos vyras, kuris nori ištrūkti iš
miestelio, atsikratyti erzinančio tėvo šešėlio, turi šeiminių įsipareigojimų ir
privalo prisiimti tėvo vaidmenį. Jo literatūrinis genialumas tampa svarbus tik
kaip aidintis fonas, ypač svarbiai iškylantis nebent romano pabaigoje. Tiesa,
autorė mini, kad viduramžiais Hamletas ir Hamnetas galėjo skambėti vienodai, o
rašyta skirtingai dėl buvusių rašybos versijų.
Visgi,
kas skaitė šį romaną, tikriausiai sutiks, kad jis net ne apie patį Hamnetą,
Šekspyro sūnų, nors jis ir reikšminga kūrinyje vaizduojamų įvykių figūra. Maggei
O“Ferrell kur kas svarbiau Agnesės perspektyva. Kaip ir Kristinai
Sabaliauskaitei, rašant Petro imperatorienę, svarbus istoriškai menkai
dokumentuotas ir tyčia „marinamas“ moterų vaidmuo tiek istorinėje, tiek šeimos
politinėje erdvėje. Tiesą sakant, manęs nebestebina moterys rašytojos, kurioms
svarbios iš esmės feministinės istorinio romano perspektyvos: iš vienos pusės
lyg ir reikšminga, įdomu, iš kitos – tampa tendencinga, kad visos tos istorijos
perteikia vieną ir tą pačią idėją: moterys buvo kur kas didesnės ir svarbesnės
istorijoje, nei anuomet norėjo pripažinti vyrai.
Istorija
pasakojama iš Agnesės perspektyvos, pradedant nuo Agnesės atsiradimo istorijos.
Agnesės motina vaizduojama atėjusi iš miško, pakerėjusi pasiturintį ūkininką.
Nuo pat mažens Agnesė perima motinos žolininkės, mistikės ir aiškiaregystės
galias, tačiau gana maža kartu su jaunėliu broliu netenka motinos. Augdama su
pamote Agnesė tampa tarsi Pelene, kuriai, kaip vyresnėlei, užkrauna daug darbų,
tačiau ji nepamiršta raganavimo, augina prijaukintą sakalą ir netrukus susipažįsta
su jaunučiu mokytoju, būsimuoju savo vyru. Kitas Agnesės etapas jau motiniškas,
vaizduojamas gyvenimas pas uošvius ir jos atskirtis, kadangi ji aiškiaregė ir
išmano gydymą, nuolatos padeda žmonėms, o jos vyras pamažu įstrigęs Stratforde
suserga depresija. Šiame miestelyje jam per maža vietos kūrybinėms ambicijoms,
tačiau netrukus gimsta trys vaikai, o Agnesė ima suprasti, kad pati turi
paskatinti vyrą imtis permainų, netgi jei tai kainuotų jos ir vaikų asmeninę
laimę... Toks būtų maždaug Agnesės gyvenimas, jis romano fabuloje „sumiksuotas“:
praeities įvykiai persipina su Agnesės dabarties įvykiais, kai netikėtai vienas
iš dvynių (Džudita) užsikrečia maru ir pradeda kamuotis mirtimi.
Iš tikrųjų
šio romano centras – Agnesės mistifikuota asmenybė. Jos nuojauta, įžvalgos,
ateities vizijos perteikia tą paslaptingą viduramžių dvasią. Autorė gana gerai
perteikia Agnesės vidinį pasaulį, kitoniškumo jausmą, nepritapimą nei pamotės,
nei uošvės namuose. Daug dėmesio skiriama moteriškai viduramžio namų aplinkai, Agnesės
motinystės ir žmonos rūpesčiams. Čia iš tikrųjų autorė įtaigiai perteikia viduramžių
buities, uoslės ir regos pojūčiais suvokiamą aplinką tarsi būtų pati dalyvavusi
meninio rašymo kursuose, tačiau tos detalės kažin kokios gyvos, apgalvotas,
derančios su Agnesės natūraliai suvokiama pasaulėžiūra. Visgi manęs nestebina
autorės pasirinkimas padaryti Agnesę „ypatinga“, suteikti jai mistinį atspalvį,
nes kitaip tikriausiai romanas nebūtų toks įdomus. „Ji liepia sau valdytis,
neminėti, ką žmonės kalba apie tą merginą. Kad ji laukinė ir tūžminga, kad moka
prakeikti, kad gali ne tik išgydyti visas ligas, bet ir susargdinti. Visai neseniai
nugirdo kažką sakant, kad tie riebaliniai navikai ant jos pamotės skruostų irgi
jos darbas: užleidusi juos, kai pamotė atėmė jos sakalą. Ji suraugina pieną vos
palietusi jį pirštais (p. 80).“ Tik ar tas mistifikavimas netampa jau
kažkokia for fiction romano būtinoji sąlyga, nes neužtenka tik kelių
istorinių išlikusių faktų kurti realistinius moterų portretus?
Romanas
tiek idėjiškai, tiek užmojais man koreliavo su Hannah Kent romanais Paskutinės
apeigos ir Gerieji žmonės, pastarosios rašytojos metodai ir rašymo
polėkis labai artimi Maggie O‘Farrell kūrybai, bet Hannah Kent, reikia
pripažinti, visa galva aukščiau, kadangi ji renkasi išties sudėtingas ir laikmečio
gyvai aštrias moralines problemas, geba įtaigiai per konfliktą atskleisti
epochos dvasią, prieštaringus visuomenės procesus, neprarandant įtampos „tarp
eilučių“. Visgi Hamnetas, nors ir remiasi tuo metu maro istoriniais
faktais (labai pagaviai ir literatūriškai perteikta maro per blusas atkeliavimo
scena!), apie kuriuos pats Šekspyras savo pjesėse nė kartelio neužsimena (keista,
ar ne?), autorė atrodo romantiškai „patogi“. Ką turiu galvoje? Juk atmetus tam
tikrą istorinį sudėtingą kontekstą ir žiupsnelis pritempto mistifikavimo, lieka
tipinis namų moters romanas apie vaiko praradimą ir vyrą karjeristo
neištikimybes.
Knygoje
yra ir labai gražių, taiklių meniškai perteiktų mizanscenų, kurias norėjosi
pasibraukti pieštuku, pavyzdžiui, niekur taip gražiai nesu skaitęs vestuvių
scenos: „Ištarus Amen, žiedas apjuosia jos bevardį pirštą, per kurį, kaip
jai užvakar sakė jaunikis jiems slepiantis sode, eina kraujagyslė tiesiai į
širdį. Akimirksnį žiedas, prisilietęs prie odos, atrodo šaltas ir drėgnas nuo
švęsto vandens, bet paskui jį sušildo tiesiai iš širdies atplūstantis kraujas
ir jis pasidaro kūno temperatūros (p. 128).“ Tačiau tenka pripažinti, kad
tos scenos labai romantizuotos, atspindinčios XIX amžiaus romantizmo literatūrą,
nei realius ir praktiškus viduramžių įvykius.
Autorė,
remdamasi Šekspyro tragedijose naudojimu apgaulės metodu, pavyzdžiui, kai Džuljeta
išgeria laikinų nuomario nuodų, manydama, kad perkeis įvykius, Romeo iš tikrųjų
nusinuodija, o Džuljeta prisikėlusi mato, kad lemties neišvengė. Ilgą laiką
atrodo, kad maru apsikrėtusiai Džuditaa, o ne Hamnetui lemta iškeliauti iš gyvenimo,
tačiau dėl dvynių panašumo net namiškiai yra apgaudinėjami. Sakyčiau, šiame
romane yra tam tikro šekspyriško žavesio ir siaubo elementų, pagrįstų
istoriniais faktais, kai į namus pasibeldžia daktaras, persirengęs juodu ilgu
snapu ir tamsiu apsiaustu, manydamas, kad šitaip atbaidys mirtį. Iki šiol šis
gotikinis įvaizdis naudojamas siaubo filmuose.
Visgi
romanas Hamnetas man pasirodė itin tvarkingai, kruopščiai it mokinukės parašytas
romanas, kuris balansuoja tarp nedrąsaus noro eksperimentuoti, tačiau autorė „suveržia“
tekstą į tam tikrus nuspėjamus rėminius štampus. Pradedant knygos fabula,
struktūra, baigiant finaliniu Agnesės suvokimu, kai ši pamato Hamleto
spektaklį Londone. Istorija orientuota į moters pasaulį, panaudojant visus populiarius
istorinio romano (kai mažai faktinės medžiagos) kūrybinius elementus. Man
atrodo, kad perskaičiau tiesiog gerai pagal numanomą kurpalių prašytą romaną,
kuris turi ir atmosferą, ir gyvus veikėjus, ir istorinį kontekstą, tačiau
nepajutau tik vieno: kad tai išties gera knyga, kuri plečia horizontus, leidžia
stebėtis nematytais, neregėtais perspektyvų rakursais, suvokti to, ko nežinojau
apie epochą, leistis į gelmę, pajusti įtampą. Man Hamnetas tiesiog kaip
iš kūrybinio rašymo kurso gerai parašytas romanas be didesnės nuostabos ar
intrigos, tačiau neabejoju, kad ši prestižinėmis premijomis įvertinta knyga ras
skaitytoją tiek tarp gurmanų, tiek tarp „atsitiktinių“ skaitytojų.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą