Filmas: "Niekšas" / "Vaurien" / "Rascal"

Sveiki skaitytojai,

Paskutiniąją „Kino pavasario“ dieną esu smarkiai gundomas velnio žiūrėti niekšiškus kino filmus, kurių centre būtų vaizduojami nedorėliai. Kitą vertus, šio festivalio koncepcija, nors ir klausia, ar veikiau verta būti, ar verta veikiau veikti, bet plačiąją prasme festivalis jau su atidarymo filmu „Blogio nėra“ klausia apie blogio ir gėrio sampratą visuose lygmenyse, pradedant nuo metafizinių, neapibrėžtų dvasinių patirčių ir baigiant socialiniais reiškiniais. Gal dėl to pasirinkau prancūzų režisieriaus Peter Dourountzis provokuojantį filmą „Niekšas“ (pranc. Vaurien) (2020), kurio pagrindinis veikėjas totalus niekšas.

 

Veikėjas, pasivadinęs neutraliai neapibrėžtu vardu Džė, išeina iš kalėjimo ir jau nuo pat pirmųjų savo kelionės akimirkų į miestą kelia tam tikrą nesusipratimą. Traukiniu jis vyksta be bilieto, kabinėjasi prie keleivės, be didelio streso išsisuka nuo kontrolieriaus ir t. t. Kuo toliau veikėjas kažkur keliauja, tuo ryškėja jo apsukrūs socialiniai įgūdžiai. Jis tiesiog žavus niekšelis, kuris nesunkiai gali savo akytėmis sugundyti bet kurią moterį. Galiausiai suvokdamas savo kerėjimo meną ir neprimenantis nusikaltėlio, jis leidžiasi į pavojingus socialinius ryšius su atsitiktinai sutinkamais žmonėmis. Mes regime jo gebėjimą bendrauti ir manipuliuoti, flirtuoti ir vagiliauti, išsisukti iš bet kokios padėties, tačiau nieko nežinome apie jo gyvenimą, tik visą laiką įtariame, jog jo gyvenimas toli gražu nelepino.

 

Tiesą sakant, visą filmą tikėjau kokios nors apčiuopiamos istorijos, kokio nors psichologizuoto netikėto akcento, kuris ir pateisintų veikėjo elgseną, ir pamalonintų mane kaip žiūrovą psichoanalitine analize, arba bent jau suteiktų galimybę plačiau ir įdomiau interpretuoti Džė gyvenimą. O ką už tai aš gaunu? Kiek plokštoką chuliganą, kuriam velniškai pasiseka išsisukinėti. Taip, tie pokalbiai, susidūrimai pavaizduoti išties įtemptai neblogai, vietomis iš tikrųjų juntama tam tikra provokuojanti ir agresyvi bendravimo maniera, tačiau ant šio nuolat ritmiškai pasikartojančio triuko visas filmas ir laikosi. Džė bando užmegzti santykius su Maja, tačiau pavogto žiedo ji nepriima ir jis nusispjauna ant jos. Atrodo, už viską, dėl ko galėtų kovoti ir „pasitaisyti“, veikėjas yra linkęs lengvai paleisti vėjais. Sakyčiau, Džė yra vertybių, siekių, įsitikinimų neturintis psichopatas, vaikystėje nuskriaustas vyrukas, kuris išmoko pasinaudoti savo išvaizda. Neretai atrodo, kad, pabuvojęs kalėjime, laisvėje jis neteko socialinės baimės ir ribų, todėl lengvai prisikabina prie bet ko. Ar tai veikėjas, kuris turėjo atspindėti sunkių išbandymų ir kalėjimo suformuotą „nusikalstomo elgesio produktą“? Retsykiais atrodo, kad taip, tačiau filmas nesistengia nerti giliau. Jis tarsi kriminaline maniera koketuoja, vaizduodamas psuedo lengvą paryžietišką pogrindžio gyvenimą su pavojaus ir bohemiškos komunos dvasia, šiek tiek romantizuoja, šiek tiek bando paversti įstoriją pramoga, tačiau visas filmas galiausiai lieka skylėtas kaip sena kojinė.

 

Iš tikrųjų be šelmiškai chuliganiško pagrindinio aktoriaus pasirodymo filmo tema, tempas, istorija nesugebėjo nei sujaudinti, nei aštriau patraukti manojo dėmesio. Bijau, kad tai vienas blankiausių mano matytų šio sezono „Kino pavasario“ filmų. Po kelerių metų tikriausiai net neprisiminsiu šio filmo, kol neiškils atmintyje veikėjo šypsenėlė.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.5

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela