Sveiki,
Daugelis
režisieriaus Darren Aronofsky darbų išties įsimintini ir provokuojantys
nemažas, o kartais ir aršias diskusijas: o ką režisierius iš tikrųjų norėjo
savo vienokiu ar kitokiu filmu pasakyti? Pastarąsias diskusijas jis įplieskė,
mano galva, viename įdomiausių savo kino projektų „Motina!“ (2017), kurio
interpretacijos ir paaiškinimai nuvilnijo per kino forumus. „Versmė“ (2006), „Juodoji
gulbė“ (2010), „Rekviem svajonei“ (2000) – tai filmai, po kurių anuomet iš
tikrųjų likome daugiau ar mažiau paveikti, todėl ir iš naujausios dramos „Banginis“
(angl. The Whale) (2022) buvo galima tikėtis panašaus emocinio
efekto.
Filmas
emociškai išties paveikus. Aš kaip ir daugelis pirmiausia pagalvojau apie savo
mitybos įpročius ir tai, kaip iš tikrųjų sprendžiant tam tikras emocines
problemas lengva „prisirišti“ prie besaikio perteklinio valgymo. Filmo pagrindinis
veikėjas Čarlis kenčia nuo itin didelio nutukimo, kurį sukėlė partnerio Alano
netektis. Išgyvendamas netektį, jis tiesiog tapo priklausomas nuo itin didelio
ir nevaldomo valgymo sutrikimo, pastarasis paveikė jo sveikatą negrįžtamai.
Čarlį slaugo buvusio partnerio sesuo Liz, kuri suvokia, kad Čarliui liko labai
nedaug, maldauja vykti į ligoninę, tačiau Čarlis, užuot sprendęs savo sveikatos
problemas, pasikviečia abiturientę dukrą, kuri prašo parašyti rašinį, mat šis
literatūros mokytojas-dėstytojas, o tėvas už lankymąsi pažada jai banko sąskaitą,
kurioje nemaža suma dukrai...
Filmas
iš esmės „laikosi“ dėl puikaus aktoriaus Brendan Fraser pasirodymo, kuris
tikriausiai sukūrė savo gyvenimo vaidmenį. Taip jau nutiko, kad „Banginį“
žiūrėjau „Oskaro“ nakties išvakarėse ir kaip tik kitą rytą sužinojau, jog
aktorius finišo tiesiojoje nurungė savo tikriausiai artimiausią konkurentą Coliną
Farellą ir pelnė už pagrindinį vaidmenį „Oskaro“ statulėlę geriausio aktoriaus
kategorijoje. Filmas taip pat pelnė apdovanojimą ir už geriausią grimą. Visgi
aktoriui teko „primontuoti“ nemažai dirbtinės odos, kad sukeltų itin nutukusio
vyruko išvaizdą, todėl stebėti švokščiantį, vos su vaikštyne judantį didžiulį
vyruką nėra emociškai lengva, nes mintys nuolat sukasi apie to vyruko higieną,
tualeto reikalus, pragulas, amžiną alkį ir nuovargį.
Visgi
esmine ašimi tampa ne tiek LGBT santykiai, mat Čarlis paliko dukrą dėl savo mylimojo,
kiek dėl bandymų susigrąžinti dukters prielankumą. Dukra ne iš kelmo spirta,
aktorė Sadie Sink išgarsėjo seriale „Keisti dalykai“, tad pasirodymas tokio
masto filme jau nebestebino, tačiau scenarijus išspaudžia ir kitokius šios
istorijos veikėjos niuansus. Elė, Čarlio dukra, agresyvi, visų nekenčianti maištininkė,
kuri turi talentą rašyti. Dukters žiaurus būdas pagelbėti žmonės atskleidžiamas
taip literatūriškai psichologiškai, kad suteikia Čarliui kažin kokio viską
reginčio pranašo ženklų. Jis permato savo dukrą kaip literatūros kūrinį,
supranta jos kaukes ir agresyvumą, nepyksta dėl jos smerkimo. Režisieriui iš
paprasto teatralizuoto scenarijaus, minimalistinės filmo erdvės pavyko
perteikti tvarkingai surėdytą didaktinę dramą, tinkamai spekuliuojant
moraliniais klausimais, maigant tinkamus emocijas dirginančius pasakojimo tono
klavišus.
Galima
sakyti, kad filmas pernelyg schematiškas, dialogai pernelyg konstruktyvūs ir „taisyklingi“,
jog filmui stinga natūralumo probleminiame lygmenyje, tačiau, manau,
režisierius atperka vizualumu, emociniu užtaisu ir tam tikrais tik jam
būdingais mistiniais sprendimais, pvz., finalinis banginio pakylimas į rojų ir
sąsajos su rašiniu apie banginį Mobį Diką. Filmas kaip koks performansas,
spektaklis, išbaigtas ir atidirbtas pasakojimas, vizualiai jautrus, graudinantis.
Tikėjausi, kad bus gerai, tą iš esmės ir gavau. Vienas retesnių atvejų, kai
turi didelius lūkesčius ir juos filmas patenkina.
Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 60/100
IMDb: 7.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą