Sveiki, skaitytojai,
Dar
vienas šviežias šių metų Kino pavasario filmas „Karo ponis“ (angl. War
Pony) (2022), kurį režisavo Riley Keough ir Gina Gammell – dvi režisierės
ir aktorės, įkūrusios privačią kino kampaniją. Tai debiutinis jų darbas, kuris,
sakyčiau, toli nuo Holivudo ir šiemet Kino pavasaryje (bent jau man pasirodė)
menkai aptarinėjamas darbas, tačiau vertas dėmesio.
Istorija
pasakoja apie indėnų rezervacijos teritorijoje gyvenančius žmones. Dėmesys skiriamas
23 metų vaikinui ir iš tėvo narkotikus vagiančiam berniukui. Filmas „šakojasi“ į
dvi istorijas, kurioms lemta bendroje kaimynystėje susikirsti. Nuo pat pirmųjų
kadrų režisierės mus panardina į tirštai svetimą, bet kartu egzotiškai
kultūrinį kontekstą, kuriame galioja visiškai kitokios vertybės. Ten žmonės
gyvena savitais įstatymais, todėl natūralu, kad 23 metų vyrukas, kuriam iš
esmės trūksta civilizuotos brandos, stengiasi išsilaikyti, nors pats jau turi
du sūnus nuo skirtingų moterų. Brutali muzika, viską parduoti besistengiantys
rezervacijos žmonės neatrodo nei amoralūs, nei kokie nusikaltėliai, jiems tokia
kultūra natūrali terpė, kaip ir dešimties pradėti rūkyti, o trylikos šniokšti
narkotikus ir stumdyti dolerius.
Visgi
filmo uždavinys nėra parodyti, kaip baisu gyventi rezervacijoje, nesistengia
supriešinti invazinės kapitalistinės kultūros poveikio, naikinant senąsias indėniškas
tradicijas ir kultūrą, nors šiame filme būtent toji kultūra sušmėžuoja kaip
gydančioji ir saugančioji nuo į kapitalizmą, narkotikus, brutalų gyvenimą
įklimpusius veikėjus. Nepaisant filmo dinamikos, juokingų ir netgi absurdiškų
bandymų prasigyventi veisiant pudelius ar vežant prostitutes į rezervacijos
teritoriją, manding, tos pačios problemos, kurios kamuoja pagrindinius
veikėjus, kamuoja ir europiečius, ir azijiečius, ir visus kitus. Filmas po savo
raiška ir autentika visgi labai universalus. Vaiko, netekusio tėvo potrauminė
kelionė į paauglio pasaulį atskleidžia mums meilės ir bendruomeniškumo poreikį.
Filme daug nesaugumo, kuris atrodo, kaip beprotybė, tačiau čia nėra jokių
tarnybų ar vakarietiškoje civilizacijoje įsteigtų institucinių tarnybų, kurios
apsaugotų veikėjus nuo jų klystkelių, tik bendražmogiškas supratimas ir šeiminė
atsvara norui pralobti ir pamatyti bei patirti geresnį gyvenimą, nei siūlo
rezervacinis getas.
Filme
magiško realizmo fokusu pasirodo simbolinis laukinis buivolas (jakas?), kuris
vietoj Jėzaus Kristaus labiau rezonuoja indėniškos kultūros sąmonės rudimentus
jau gerokai nuo tradicijų nutolusiems veikėjams, kurie jaučia, kad visgi po kasdienybės
stresinėmis situacijomis vagiliaujant, pilstant benziną, nelegaliai
pardavinėjant vogtą turtą yra paslėptas žmogaus prigimtinis tyrumas, todėl norit
to, ar nenorit, žiūrovas savaime išteisina visus veikėjus be jokio teismo.
Labai geras filmas.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 69/100
IMDb: 6.9
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą