Knyga: Akvilina Cicėnaitė "Anglų kalbos žodynas"

 

Akvilina Cicėnaitė. „Anglų kalbos žodynas“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 320.

„Įvykiai praranda savo vietą chronologinėje tėkmėje, praeitis susipina su dabartimi ir ateitimi, knygose nutikimai ima atrodyti tikresni, nei tie, kurie buvo iš tikro (p. 249).“

Sveiki, knygų skaitytojai,

Naujausią Australijoje gyvenančios lietuvių rašytojos ir vertėjos Akvilinos Cicėnaitės (g. 1979) romaną Anglų kalbos žodynas į mano pirkinių krepšelį įkrito dar pernai, tačiau, kaip jau įprasta, didelė dalis knygų pas mane taip ir nesulaukia savo skaitymo laiko, nes dar karštesnė naujiena išstumia seniau susipirktas knygas. Argi tai ne tsundoku? Tačiau šį romaną teko išsitraukti, kai sužinojau, jog Jurgos Ivanauskaitės premija buvo skirta A. Cicėnaitei, o Metų knygos rinkimuose šis romanas taip pat turi potencialo tapti geriausia lietuvių grožine knyga, nepaisant to, kad komisija pareiškė, jog prozos kategorijoje išryškėjo diagnozė: lietuviai nemoka pasakoti. Turint galvoje, kaip buvo anuomet elgiamasi su Kristinos Sabaliauskaitės literatūra, manding, tokie pareiškimai eilinį sykį nerodo jokios komisijos kompetencijos, ji yra lygiai tokia pat subjektyvi, kaip ir bet kurio paprasto skaitytojo be literatūrinio diplomo.

Prieš įsidėdamas romaną į krepšį pagalvojau, kad tikriausiai klaikesnio pavadinimo grožinei literatūrai nė nesugalvosi – Anglų kalbos žodynas. Kaip pretenzinga! Ar nebus Alma littera įkalbėjusi, jog toks pavadinimas labai praktiškas, o ir paieškos sistemoje rinkodaros tikslais tikrai toks pavadinimas nebus nepastebėtas. Nepaisant skeptiško vertinimo, po romano perskaitymo pakeičiau savo išankstinius nusistatymus ir dabar manau, kad knygos pavadinimas labai tinka romanui.

Apie ką ši knyga? Vienareikšmiškai niekas tikriausiai ir neatsakys, nes romano prasminius klodus sudaro ne vienas ryškus matmuo. Istoriją pasakoja vidutinio amžiaus moteris, autorės prototipė, gyvenanti Australijoje, kuri atvirauja, ką reiškia būti emigrantei, ką reiškia ilgėtis namų, Lietuvos, Vilniaus ir kaip sunku susikurti naujus namus. Iš esmės tai gan keruakiška knyga, primenanti ilgą kelionę po prisiminimus ir Australiją. Didžiąją romano dalį veikėja iš tikrųjų keliauja, iš Sidnėjaus leidžiasi per Australijos išdegintas lygumas į Broken Hilą, pažindama šalį, save, savo vyrą, kilusį iš Kanados Monrealio, tačiau jau pamažu pamirštantį, ką reiškia būti kanadiečiu anuomet, nes gyvenimas atitolina nuo praeities miestų. Kelionių romane filosofiškai bandoma apžvelgti žmogaus laiko tėkmėje trūkinėjančius (kartais stiprėjančius) ryšius su praeitimi ir patirtimis, taip pat sprendžiami kultūriniai nesusikalbėjimai, kurie turi ne vien tik kalbiniu požiūriu neišverčiamas prasmes, bet ir panašias dvasines pajautas.

Romano struktūrą nulėmė pats autorės sumanymas skyrius suskirstyti pagal anglų kalbos žodžius, kurie vienaip ar kitaip veikėjos gyvenime atėjo per įvairias patirtis. Kiek anglų abėcėlėje raidžių, tiek šioje knygoje ir skyrių, bandant įvairiais rakursais perteikti šiaip jau vertėjo praktikoje sudėtingiau išverčiamus žodžius. Situacijos, kuriose atsiduria veikėja, yra tų žodžių prasmių liudijimai. Nors mes suprantame, kad literatūra galime sukurti įspūdį, tačiau tiesioginės patirties perduoti neįmanoma, nes kalba yra ribota, tačiau autorės pastangos sukurti unikalius liudijimus nėra bergždžios, kadangi ji randa būdų perteikti nesusikalbėjimo ir vienišumo jausmą, o tai kiekvienas patiriame savo gyvenime. Skaitydamas retkarčiais vis prisimindavau kontekste iškylančius Sofios Coppolos filmo analogiškus Pasiklydę vertime vaizdinius. „Galėčiau mintinai išmokti visą žodyną, bet vis tiek jausiuosi lost in translation, pasiklydusi vertime, srovės nublokšta liksiu paraštėje. Visuomet atsiranda žodis, kuris neturės ribų, krantų, atitikmenų. Žodis, kurį reikės išgalvoti (p. 159).“

Tiesa, nežinau, kiek pati autorė į Anglų kalbos žodyną įdėjo fikcijos, tačiau akivaizdu, jog knyga labai autobiografinė. Autofikcijos įspūdį sustiprina tikriniai vardažodžiai, įsteigtas pirmasis pasakotojos asmuo, daug asmeninių detalių, įskaitant ir santykius su vyru, o tokia intymi atsivėrimo literatūra jau kurį laiką domina skaitytojus. Terapinio pobūdžio rašymą sustiprina ir kai kurie dienoraštinio pobūdžio išpažinties momentai apie, pavyzdžiui, kūrybinius veikėjos blokus, literatūros kritikų paliktus randus. „Kartais naktimis galvodavau apie tai, kaip praradau literatūrinę nekaltybę. Galvodavau apie knygas, kurių neparašiau, nes bijojau. Kritikos – irgi. Įsivaizduodavau, kaip tos literatūros kritikės, kuri kadaise sudirbo mano knygą, kojų pirštus lėtai, su pasimėgavimu, kone filosofiškai apgraužia rudos ir juodos Sidnėjaus žiurkės. Rattus rattus ir Rattus norvegicus (p. 65).“

Atrodo, kad romano vienas iš esminių probleminių ašių būtų moters kaip kūrėjos problematika, tačiau romanas kaip koks australietiškas vaivorykštinis opalas, kaskart vis kitame skyriuje plėtojamos kitos egzistencinės pajautos. Romanas neturi konkretaus epiniam pasakojimui būdingo nuoseklaus siužeto. Pasakojimo dabarties laike pora leidžiasi į kelionę po Australiją, tačiau rašytoja keliauja ir į gyvenimo prasmės apmąstymų kelionę, stabteli pakelėse, aprašo Australijos vaizdus, leidžia įterpti šios šalies istorinių įdomių, kurios, beje, buvo vienas įdomiausių šio romano komponentų, todėl tiems, kurie mažiau žino apie šį žemyną, Anglų kalbos žodynas veikia ir kaip edukacinė literatūra.

Akvilina Cicėnaitė

Autorė romane leidžia būti sau sąžininga, pažeidžiama, tad atvirai pasakoja apie savo gan feministinę poziciją dėl vaikų gimdymo, svetimumo jausmą. Viena stabilesnių romano ašių – vyro gyvenimo istorija, perteikta vengiant buitinio santykių lygmens. „.... ir kai ateina laikas apsispręsti, grįžti ar likti, užuot likęs, jis sėda į lėktuvą ir skrenda atgal į Monrealį, atgal į savo realybę, nors namai bus toji reality, kurią jis visuomet norės palikti. Angliško žodžio reality net nereikėjo versti, gal todėl, kad realybė visose kalbose vienoda (p. 231).“ Protagonistė tyrinėdama savo vyro gyvenimo klaidžiojimo po pasaulį atkarpas bando suprasti save, o permąstydama savo nostalgiją, – paradoksalu! – suvokia ir savo vyro patirtis, nes ne žodžiai, ne skirtingos kultūros vienija šią draugystę, bet bandymas susikalbėti apie tai, kas slypi už apibrėžtų žodžių prasmių t. y., kas neišverčiama į nieką kitą, tik į bendrinę patirtį.

Bandydamas suvokti Anglų kalbos žodyno fenomeną, negaliu nepaminėti, jog tai toji literatūra, kurios tendencijas jau regėjome prieš dešimtmetį. Apie pasaulietinio lietuvio bylojimą globaliame ir margame pasaulyje. Buvo ir tokia tendencija, jog gėdijomės savo neva provincialios literatūros, susitelkusios į lietuvio kasdienybę ir buitį, tad anuomet pasirodęs Gabijos Grušaitės romanas Neišsipildymas, sutiktas kritikų labai palankiai, bylojo apie literatūrą, kuri vaizduoja pasaulietinį lietuvį, besibastantį hipsterišką laisvūną, kuriam lemta išsiveržti iš posovietinio pasaulio gniaužtų, bet tuo metu ima ir šioji pranašystė neišsipildo, nes atsiranda užgimęs istorinis romanas, kuris lyg kurį laiką nurungė šią užgimusią literatūros nišą. Visgi skaitydamas Akvilinos Cicėnaitės knygą aptikau stilistiškai nemažai eseistikai būdingo kalbėjimo būdo, aktualizuojant asmenines pastangas grumtis ir kartu priimti gyvenimo tėkmę, pastarieji romano fragmentai man koreliavo su Dalios Staponkutės eseistika apie Kiprą Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja. „Ir tą pačią akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes ilgiuosi ne namų ir ne žodžių, bet savęs tuose namuose, savęs tokios, kokios jau nebėra. Ir tą pačią akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes noriu ir toliau gyventi įsivaizduojamoje tėvynėje (p. 274).“

Apie ką šis romanas? Pačia bendriausia prasme apie suvokimą, jog esi mirtingas ir negali pergalėti šio gyvenimo dėsnio. Bandymas suvokti savo jausmų potvynius ir atoslūgius, staiga užvaldančią nostalgiją, bėgimą ir grįžimą, leidimą pasimesti pasaulyje ir vėl save atrasti. Galiausiai tai apie mūsų gyvenimo prisiminimus, kurie kartais tikresni už esamą tikrovę, kai grįžtame po kurio laiko į savo gimtuosius namus, jau pasikeitusius taip, kad net jaučiamės svetimi. Kaip išversti visa tai į literatūros kalbą, jog gyvenimas keičiasi ir tu keitiesi, sensti, atsilieki? Kuriant naujus žodžius, plečiant jau esamų žodžių reikšmes, netgi kuriant savo asmeninius gyvenimo paaiškinimo žodynus. Nemeluosiu, kad Anglų kalbos žodynas tikriausiai vienas stipriausių pastarųjų kelerių metų lietuvių romanų, kuris teikia skaitytojui literatūrinės gelmės, juslingumo, kalbos pojūčio, poetikos ir visko gaubiančio gražaus liūdesio rūko, arba australietiškos kaitros. Džiaugiuosi, kad perskaičiau.

„Galvoju, kad mes visi esame skruzdėlės, gyvenančios skruzdėlių auginimo dėžutėje, atsakė vyras. Esame aukštesnės civilizacijos būtybių namuose, ant kokio nors vaikio naktinio staliuko. Jis žiūri į mus prieš užmigdamas ir kartkartėmis tapteli pirštu per stiklą, o mums tada atrodo, kad pamatėm Dievą (p. 148).“

Ir atrodo, jog Cicėnaitė taptelėjo į lietuvių literatūros lauką.

Jūsų Maištinga Siela