Sveiki,
Niekas
tikriausiai nežinojo, kad 1976 metais debiutuojanti amerikiečių rašytoja Anne
Rice (1941-2021) gotikiniu siaubo romanu „Interviu su vampyru“ sulauks
tokios didelės visame pasaulyje sėkmės. Pastarąjį autorė rašė praradusi savo
dukrą, todėl į romaną sudėjo daug skausmo ir kančios. Per savo ilgą gyvenimą
autorė sukūrė unikalų „Vampyrų kronikos“ pasaulį. Iš viso pasirodė net 13 šios
serijos knygų, į lietuvių kalbą išverstos pirmosios trys dalys, yra
pasirodžiusių ir kitų A. Rice knygų. Didžiausias autorės populiarumo pikas tapo
režisieriaus Neil Jordan 1994 metais pristatyta kultinė „Interviu su vampyru“
ekranizacija, kurioje pasirodė tokios mega Holivudo žvaigždės kaip Brad Pitt,
Tom Cruise, Antonio Banderas ir Kirsten Dunst. Praėjus tiek laiko, buvo vėl
nuspręsta įsigyti rašytojos knygų ekranizacijos leidimą ir atkurti „Interviu
su vampyru“ (angl. Interview with the Vampire) serialo pavidalu,
ryškinant tas temas, kurios anuomet dėl tam tikrų standartų buvo sąmoningai
prislopintos.
Naujausias
„Interviu su vampyru“ projektas remiasi pirmuoju Anne Rice kronikos romanu. Neišvengsiu
kaip ir daugelis komentuodamas palyginimo su puikia Neilo Jordano ekranizacija,
kuris išties sukūrė bauginančiai tirštą gotikinį pasakojimą. Serialas atrodo
kur kas lengvesnio tono, o ir tiesa, kad jis gerokai skiriasi nuo pirmtako
filmo ir nuo pačios knygos. Istorija mus nukelia į 1910 metų Naująjį Orleaną ir
pasakoja Luiso ir Lestato susitikimo istoriją. Tiesa, Luisas tą daro iš
retrospekcijos, pasakodamas antrąkart savo gyvenimo istoriją jau senstelėjusiam
ir kiek atžariam žurnalistui, kuris pirmąkart interviu iš vampyro ėmė prieš 40
metų. Iš tikrųjų serialo kūrėjai daug ką pakeitė. Pirmiausia buvo sumanyta suburti
skirtingų rasių aktorius ir iš viską pateikti povergovinės praturtėjusių juodaodžių
luomo XX amžiaus pradžioje. Luisas valdo prostitučių viešnamį, tačiau neatrodo,
kad jį trauktų moterys. Netrukus jis susipažįsta su Lestatu, kuris nužudo Luiso
brolį, o galiausiai ir patį Luisą paverčia vampyru.
Serialas
nėra kažin koks itin dinamiškas, serialo kūrėjai pabrėžė, kad labiausiai jie
stengėsi ryškinti vampyrų žmogiškąsias savybes, vidines veikėjų konfliktines
prieštaras. Galima sakyti, kad tai, ką norėjo serialo kūrėjo, tą ir padarė, tik
abejoju, ar visiems patiks, kurie jau seniai nusipiešę savo vaizduotėje kitą vampyrų
pasaulį. Visgi labai nuomonę apie serialą pakeičia išleista nulinė serialo
serija, kurioje kūrėjai ir aktoriai pasakoja apie Anne Rice (ji kaip tik mirė
tuo metu, kai buvo filmuojamas serialas), filmo ištarmes, sumanymus, aktorių
atrankas, kostiumus, muziką, Naująjį Orleaną. Tiesą sakant, žvėriškai daug
darbo įdėta į interjero detales, siuvant kostiumus, sprendžiant kraujo ir
vampyriškų akių bei dantų problemas. Šio serialo pasiruošimas kainavo
milijonus, tad iš techninės pusės serialas išties „atidirbtas“ nuo A iki Z.
Pagrindinius
vaidmenis sukūrė jau kine ir kituose serialuose žinomi jauni aktoriai. Luisą
perteikė Jacob Anderson (tikriausiai prisimenate jį iš „Sostų karų“), o Lestatą
australų aktorius Sam Reid. Abu nušlifuoti kaip deimantai, hipnotizuojantys
savo žvilgsniais ir LGBTQ erotika. Nulinėje serijoje galėsite išvysti, kaip
serialo kūrėjai per zoomą darė aktorių atrankas, nes tada pasaulis buvo
paskendęs gilioje pandemijoje ir kontaktuoti žmonės negalėjo. Kalbant apie stipriai
paryškintą LGBTQ serialo temą, įtariu, kad didelei daliai puritoniškų lietuvių žiūrėtojų,
įsikalusių sau į galvą genderizmo sąmokslo teoriją, serialas nepatiks. Tačiau
būtent ne Jordano ekranizacijoje, o A. Rice romane akivaizdu, jog Luisas ir
Lestatas buvo meilužiai. Jų santykiai vaizduojami iš vienos pusės labai gražūs,
estetinė erotika, žiūrovą svaigina nuogi vyrų raumeningi torsai, atletiški kūnai,
pastarieji iliustruoja intymią veikėjų bendrystę, bet iš kitos pusės jie
dalijasi žmonių krauju, kelia orgijas, žudo ir tuo mėgaujasi, nes tai jų
prigimtyje. Siaubas ir estetika koreliuoja.
Šių
vyrukų gyvenimą labai paįvairina paauglė Klaudija (aktorė Bailey Bass), kuri
knygoje buvo 5-6 metų mergytė, tačiau serialo kūrėjai pakeitė ją į irzlią
paauglę, suteikia jai kur kas didesnės reikšmės, nei filmo versijoje. Be to,
seriale pasirinktas džiazistinis N. Orleano laikotarpis, atskleidžiamos Lestato
naujosios galios, pavyzdžiui, gebėjimas skraidyti, gvildenami paauglės
užstrigusios mergaitės kūne problema, gyvenimo monotonijos, meilės ir
išdavystės problemos.
Serialas
daug dėmesio skiria prieblandai ir tamsumai, beveik visas serialas fokusuojasi
į tamsias Naujojo Orleano naktis, bet tuo pačiu kažkas jaučiama negyvo,
statiško, tarsi serialo kūrėjai būtų sustingę ir įkalinę veikėjus viename
mieste, kuriame vietiniai netrunka pastebėti, jog Luisas ir Lestatas ne tik
meilužiai, bet visada pasirodo tik sutemus ir nesenstantys. Techniškai serialas
kaip saldainis akims, tačiau būtent kažkokio gyvumo ir žmogiškumo bei tikrumo
labiausiai ir pritrūko, nors autoriai sakė, jog būtent tai ir stengėsi
perteikti.
Kaip
šis serialas atrodo tarp kitų vampyriškų serialų, tokių kaip „Tikras kraujas“
ar „Vampyrų dienoraščiai“? Toks jausmas, kad tai LGBTQ bendruomenei sukaltas
Anne Rice hitas, kuris patenkina estetines ir erotines pajautas, bet būtent to
baugumo ir gotikos, mįslingo paslaptingumo man ir pristigo. Argi netiesa, jog
maža užuomina į erotizmą ar intymias meilės paslaptis mažytėmis užuominomis
galima žiūrovą paveikti kur kas labiau, nei visu šiuo atvirumu? Galbūt kaip tik
šiam serialui ir pritrūko užuolaidų, kurios būtų sustiprinę paslaptingumą.
Nešvankus „Tikras kraujas“, paaugliškai erzinantis „Vampyro dienoraščiai“
anuomet man patiko, tik tempiama guma staigiai nutrūko, nes serialai tiesiog
pradėjo neevoliucionuodami pilstyti iš tuščio į kiaurą, bet tikiu, kad „Interviu
su vampyru“ dar turi daug neišnaudoto potencialo ir antrasis sezonas gali imti
ir smarkiai nustebinti.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą