Filmas: "Po saulės" / "Aftersun"

 

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet Kino pavasario festivalyje atidarymo filmu tapo jaunos škotų režisierės Charlotte Wells debiutinis ilgametražis filmas „Po saulės“ (angl. Aftersun) (2022), kuriame viso labo pagrindinius vaidmenis atlieka du aktoriais: tėvą Kalumą vaidina Paul Mescal, o Sofi, vienuolikmetę dukrą, Frankie Corio. Istorija pasakoja apie tėvo ir sūnaus atostogas Turkijoje, likus nedaug dienų iki dukters vasaros atostogų pabaigos ir grįžimo į mokyklą.

Istorijoje ne kažin kiek veiksmo. Viso labo tėvo ir dukters tinginiavimas prie baseino, bandymas susidraugauti su kitais turistais, žaidimai ant žaislinio motorolerio, vienas tėvo staigus nusigėrimas, nardymas ir daug filmavimo nešiojamąja kamera. Filmas sudurstytas iš fiktyvių dokumentinių kadrų ir pagavių režisierės štrichų.

Visais atžvilgiais filmas atrodo tingus kurortinis eksperimentas su atsitiktiniu montažu, tačiau po filmo pabaigos kaip įprastai salėje nepakilome, likome tarsi įkalinti kėdėse tos sunkiai nusakomos transo būsenos. Tai daugiau nei filmas, tai filmas patyrimas, kurį reikia žiūrėti dideliame ekrane. Šitokia sutelkta jautria ir juslinga tekstūra ir natūra kalbėti apie depresijoje kenčiantį kažkada gal per anksti tapusį tėvą, kuris nusivylė gyvenimu ir vienintelis jo gyvenimo džiaugsmas yra būti šalia dukros ir tramdyti savigailą meditacijomis ir tai-či energijos sutelkimo pratimais. Šalia Kalumo vaizduojama dukra Sofi, kuri būtent šią vasarą tyrinėdama savo aplinką pajunta, jog nebėra maža mergaitė ir su ja vyksta esminiai pokyčiai. Tyrinėdama kur kas vyresnius jaunuolius, matydama jų seksualumą, lėbavimus pati ryžtingai seka jų pėdomis ir pirmąkart šią vasarą pasibučiuoja su berniuku...

Režisierė kaip tikra juslinga meistrė atranda ištisą nestandartinę filmo vaizdinių tekstūrą ir koloritą. Ar Kalumas būtų padėjęs galvą ant turkiško kilimo ir klajotų mintimis po savo problemas ir liūdesį, ar suknele tyčia apsirengusią dukrelę, kuri bando imituoti vyresnes mergaites. Visi tie vaizdiniai tik iš pirmo žvilgsnio provokuojami beveik kaip Nabokovo „Lolitoje“, ir atrodo, kad režisierė, kuri ir parašė scenarijų šiam filmui, tuoj prieis kriminalinio nusikaltimo, neatšaukiamos traumuojančios vasaros padarinius, tačiau vos tik priartėjusi prie šios periferinės ribos, ji ima ir lengvai kaip potvynis atsiraukia nuo pasakojimo vingio klišių ir sukuria nepaaiškinamą magiją, jog toks filmas kur kas tikresnis, nei tie visi šokiruojantys apie mergaičių brendimo požymius ir padarytus nusikaltimus. Lengvumas plūduriuoja visoje kurortinėje aplinkoje, tačiau per nekaltas užuominas režisierė visada byloja esantį klastingą pavojų, kuris puikiai koreliuoja su tėvo atsakomybe už dukros pasirengimą kitam gyvenimo etapui, kurį kažkada ir pats sudėtingais keliais patyrė.

Man sunku apsakyti šios istorijos visumą, nes vaizdiniai plaukia švelniai graudindami, koks gražus ir koks besąlygiškai trapus šis pasaulis ir dažniausiai savęs klausi: juk ir tu tai patyrei, tik kaip tu visa tai išgyvenai nė nepastebėdamas gyvenimo tėkmėje? Manau, ypač filmą jautriai patirs vaikų ir paauglių tėvai. Šokiruoja ir intriguoja be jokių šokiravimo triukų. Retas reiškinys.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 95/100

IMDb: 7.7

 

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela