Sveiki, skaitytojai,
Viena
laukiamiausių ir karščiausių 2023 pirmojo pusmečio serialų naujienų, žinoma,
tapo HBO pagal kompiuterinį žaidimą sukurtas serialas „Paskutinieji iš mūsų“
(kai kur verčiama „Paskutiniai iš mūsų“) (angl. The Last of Us),
kurio pirmąjį sezoną sudaro 9 serijos. Tiesą sakant, nežinau šio kompiuterinio
žaidimo ir apskritai nesidomiu virtualiaisiais žaidimais, tačiau, kaip
supratau, serialas kuriamas ne tiek šio žaidimo fanams, bet apskritai platesniam
žiūrovų ratui, todėl ir vertinu visumą kaip serialą, o ne žaidimo adaptaciją.
Istorija
pasakoja „šokinėjant“ per dvidešimties metų intervalą. 2003 metais žmones
užklumpa grybelinis virusas, kuris patekęs per įkandimus į kraują greitai
permaino visą žmogų ir ilgainiui paverčia jį grybeliniu zombiu, panašiu į
išalkusį vampyrą, kuris puola sveikuosius žmones. Galiausiai dėmesio centre
atsiduria Džoelis (aktr. Pedro Pascal, žinomas iš „Sostų karų“ epizodų), kuris
netekęs dukters sugeba du dešimtmečius išgyventi apokalipsinėmis sąlygomis. Po
dvidešimties metų jis rodomas savotiškame griežto režimo gete, iš kurio jis
pabėga kartu su Ele (aktr. Bella Ramsey, taip pat žinoma iš „Sostų karų“).
Pastaroji tikriausiai vienintelė turi visame pasaulyje imunitetą nuo zombių
įkandimų. Kelionės metu jų tikslas tampa dar kilnesniu: panaudoti Elės
imunitetą vakcinos nuo viruso kūrimui, tačiau pakeliui pro apokalipsės
nusiaubtas dykynes tenka susidurti su daugel priešų ir zombių, o kelionė
galiausiai ima panašėti į kompiuterinio žaidimo lygius, kuriuos turi praeiti
pagrindiniai veikėjai, paaukodami tai, kas brangiausia dėl aukštesniojo gėrio.
Gerai,
pradėsiu nuo to, kad serialą šiaip ne taip užbaigiau sukandęs dantis, nes
tikriausiai seniai nemačiau tokio prasto kūrinio, net ne kūrinio, o norisi
sakyti produkto masėms. Toks jausmas, lyg šis serialas mane su visa apokalipsės
banga nusviestų dvidešimčia metų atgal į vaikystės metus, kai pirmąkart
pamačiau „Absoliutaus blogio“ pirmąją dalį. Atrodo, kad nuo to laiko niekas
nepasikeitė, tema ir problemos tos pačios, todėl nesuklysiu sakydamas, jog
serialas iš tolo atsiduoda senienomis.
Manau,
su serialu „Paskutinieji iš mūsų“ yra beveik viskas blogai. Pradėkime nuo to,
kad kūrėjai stengiasi laikytis (kaip aš suprantu) daugiau ar mažiau
kompiuterinio žaidimo siužetinių vingių, tačiau jau nuo pačios pirmosios
serijos absoliučiai viskas aišku nuo A iki Z. Tai nėra serialas, kuris Jums
pasiūlys netikėtumų, susuktų mindfuckinginių siužetinių rebusų, nuo
kurių aikčiosite ir kaskart kilnosite antakius iš nuostabos, kaip va čia gerai serialo kūrėjai pasistengė ir kaip spėriai ir tvirtai eina įvykiai po
įvykių. Ne, tai labai lėtų apsukų serialas, kurio kiekvienas epizodas pasakoja
vis kokią nors kitą pašalinę istoriją, bandant nemenkomis kūrėjo pastangomis
išgauti emocinį žiūrovo jaudulį, manipuliatyviai išspausti graudulį,
ar tai būtų dviejų gėjų gyvenimo istorija mažame aptvertame poapokaliptiniame
miestelyje, ar save zombiams paaukojanti ir susisprogdinanti mylimoji, ar romantinis
pasimatymas apleistame prekybos centre...
Kitą
vertus, viskas su tuo yra gerai, nes serialas absoliučiai pritaikytas masiniam
reginiui ir neapeliuoja į jokias įdomias, netikėtas ar intelektualias idėjas. Senstelėjąs
diedukas keliauja su paaugle per zombių žemę, sutinka daug veikėjų, kurie turi
savo asmenines istorijas, tačiau serijos pabaigoje (beveik tradiciškai) jiems
lemta žūti, o Džoeliui ir Elei kulniuoti toliau. Ir taip iš serijos į seriją,
papildant fragmentiškai skurdžiomis ir jau nusibodusiomis istorijomis apie Elės
gimimą ir įgautą imunitetą, Džoelio toli graži nehumanišką praeitį (jis jau nuspėjamas pirmojoje serijoje!) ir nieko originalaus bei intriguojančio neįvyksta, kaip dabar mėgstama sakyti, per visą sezoną nieko paturbinto
nepateikiama. Absoliučiai.
Seriale
pilna loginių ir klaidomis grįstų scenų, kurios sukuriamos išgauti didesnį
netikėtumą, tačiau iš esmės vos tramdžiau juoką arba žiovulį, kai Džoelis lūžusia
ranka pasmaugia stiprų ir ginkluotą sveiką vyruką arba merdėdamas mirties
patale (tiksliau ant čiužinio) lemtingą akimirką sugeba ne tik atskelti, bet ir
su ginklu surengti pasalą ir netgi laimėti, nors prieš 10 minučių negalėjo
atsipeikėti padoriai ir bent žodį pasakyti Elei. Tokių nesaikingų žiūrovo protines
ir fantazijos galias menkinančių nonsensų pilnas visas serialas.
Kai
kas išvis taip primityviai išartikuliuota, kad atrodo, jog serialas sukurtas net
ne suaugusiems žmonės, o kažkokiems kūdikiams, kurie žiūri teletabius, pvz.,
Džoelis prisėdęs žiūri į Elę ir išnyra „paaiškinamasis“ kadras, kuris Elę užkloja su buvusios dukros atvaizdu, nes, Dieve, žiūrovas toks bukas, tikrai nesupras, jog
Džoelis tiesiog prisirišęs prie Elės ir kompensuoja savo dėl dukters praradimo potraumines
patirtis. Ir šitaip iš scenos į sceną keliauja pasakojimas pradinukams sufleriškai žiopčiojant
kadruose pažodines prasmes, rodant lėtai gestikuliacijomis senus apokaliptinius
pasakojimus senomis Holivudo manieromis. Galima ginčytis, kad kūrinys ir
nepretenduoja į sudėtingumą, jog čia toks sumanymas, kad tai veikiau pramoginis
žanras, bet... Nuo kada pramoga tampa pasitaškymu pripučiamame kiemo „varlinyke“,
kai norisi plaukti kruize su kokteiliu rankoje, jaučiant jūros brizą?
Vienintelis
geras, sakyčiau, šiame seriale dalykas tikriausiai lieka pagrindinių aktorių
vaidyba, kurie sukūrė Džoelio ir Elės vaidmenis. Tačiau netgi ir jų vaidmenys
labai tipažiniai, serialų netrumpoje tradicijoje nusidėvėję ir neįdomūs
charakteriai. Džoelis potrauminis ir dukters netekęs tėvas žmogžudys, kurio
elgesį motyvuoja prieraiša prie Elės. Ir maža lesbietė paauglė Elė, agresyvi ir
stačiokiška, nes taip ją gyvenimas išmokė, todėl elgiasi berniokiškai
nepamatuotai ir kelia atžarios, bet kartu perdėtai tvirtos paauglės stereotipą,
kuris typ-top dabar įsigalėjęs tiek kine, tiek serialuose. Baisiausia,
kad dar baisesni yra antraeiliai veikėjai, pvz., fanatikas kunigo-Kristaus
vaidmenį prisiėmęs geto vadas arba šiaip sadistė ir sukilėlių vadė, kuri įtikėjusi
savo valdžios galia labai jau mėgsta įsakinėti sušaudyti („Nukirst galvas!“ –
širdžių karalienės iš „Alisos“ sindromas). Visiems jiems, kaip žinia, labai
greitai ateina galas, bet jų erzinančios vienkryptės, beskonės karikatūrinės
išraiškos ir žmonių avinų viduramžiška paklusnumo sugestija tiesiog kraupina lėkštais kino štampais
ir stereotipais. Lyg vėl žiūrėčiau kokį „Tarnaitės pasakojimą“, tik regėčiau nepalyginai primityvesnius charakterio variantus.
Kaip
galima apibendrinti šių metų pavasarinį nusivylimą? Tik apsauginiu pažadu, jog
negalima žiūrėti antrojo sezono, reikia gerbti ir mylėti save, branginti savo
žemiškąjį laiką ir gintis kiek įmanoma nuo tokių prastų serialų kaip „Paskutinieji
iš mūsų“. Tai sakydamas visiškai neironizuoju. Pasisaugokite.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą