Sveiki,
Buvau
pasiilgęs ispanų mistinių trilerių, tad vedamas senos meilės ispanų aktorei
Belen Rueda, kuri yra šio žanro tikra ispanų trilerių pažiba, nusprendžiau
pažiūrėti ir gana prieštaringai vertinamą filmą „Sutartis“ (ispan. El
pacto) (2018), kuris pasakoja apie vidutinio amžiaus motiną Moniką, kuri
kontroliuoja savo dukters Klaros gyvenimą. Išsiskyrusi su alkoholiku vyru dėl
jo problemų, ji galiausiai atsiduria keistomis aplinkybėmis pas „Baltojo voro“
šamaną, kuris jai sugirdo serumą, po kurio ji sutvirtina sutartį, jog už savo
dukters gyvybę reikės nužudyti ką nors kitą...
Filmas
niūrus ir pilnas mistinių elementų, panašu, jog „Sutarties“ režisierius remiasi
Holivudo mokykla ir istoriją su gera idėja konstruoja tarsi iš chrestomatinio
vadovėlio. Iš vienos pusės istorija apie baltąjį vorą ir mirčių ciklą
intriguoja, jas iliustruoja siurrealistiniai vaizdiniai, pvz., smėlio laikrodis,
kuris fiksuoja tau likusį laiką iki sutarties įtvirtinimo, tačiau tuo pačiu vėl
žaidžiama atsibodusiomis motinos žiauriais instinktais perteiktu siaubu dėl
vaikų padaryti viską. Kaip visada šis siaubas virsta motinos bebaimiškumu ir galingu,
nors kine jau atsibodusiu, siaubą keliančiu motyvu. Labai panašiai šįkart ir
Monika, kuri ir sielą tikriausiai dėl dukters parduotų, nors iš dukters
sulaukia dėl kontrolės vien tik pagiežos. Gerais norais kelias į pragarą
grįstas.
Filmas
lyg ir nėra prastas, siužetas ir siaubo deriniai išlaiko kone detektyvinę
intrigą, tik po filmo lieka toks prėskas skonis, jog filmas galėjo būti žymiai
geresnis, jeigu būtų daugiau siužetinio mundfuck‘o, mažiau šablonų ir
pretenzingo noro viską hiperbolizuotai motyvuoti tais atsibodusiais tėvų
pasiaukojimais dėl savo vaikų leitmotyvais. Sakyčiau, kol žiūri, dalyvauji
istorijoje, ir ji nėra nuobodi, tačiau visumoje filmas labai vidutiniškas.
Mano įvertinimas: 6/10
IMDb: 5.2
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą