Sveiki,
Daugiau
nei dešimtmetį reikėjo laukti, kol amerikiečių režisierius James Cameron,
legendinio filmo „Titanikas“ kūrėjas sukurs „Įsikūnijimo“ tęsinį „Įsikūnijimas.
Vandens kelias“ (angl. Avatar: The Way of Water) (2022). Tiesą
sakant, net abejojau, ar režisierius grįš prie šio projekto, nes kurį laiką
nieko nebuvo galima girdėti apie tęsinių kūrimą, tik užuominas, jog galbūt
vieną dieną pasirodys... Anuomet pirmoji dalis 2009 metais, žiūrėta 3D formatu,
padarė nemenką įspūdį daugeliui žiūrovų, įskaitant ir mane patį, tad po šitiek
laiko visi tikėjomės labai daug iš tęsinio, tačiau dalis žiūrovų, neslėpkime,
liko šiek tiek nusivylę.
Istoriją
Pandoros planetoje tęsiasi nuo paskutiniųjų įvykių prabėgus daugiau nei
dešimtmečiui. Pagrindiniai veikėjai iš ankstesniosios dalies turi susilaukę
keturis vaikus, o gyvendami tarp kabančių uolų organizuoja išpuolius prieš
žmones, kurie iš planetos nori išgauti naudingų iškasenų. Galiausiai vieną
dieną į planetą nusileidžia naujas mokslinis žmonių projektas, naujieji
avatarai, kurių atmintis perprogramuota pagal anksčiau kovose žuvusių
piktadarių atmintį. Jų užduotis sunaikinti Džeiką, anuomet išdavusį žmonių rasę
ir perėjusį į pandoriečių pusę. Didžiausias Džeiko ir jo moters galvos skausmas
– maištaujantys ir nuolat į keblias situacijas įsiveliantys jų vaikai. Nereikia
būti genijumi, jog suvoktumėte J. Camerono šabloniškamą: ateis akimirka, kada
Džeikas turės gelbėti vaikus ir paaukoti save.
Tiesą
sakant, tenka pripažinti, kad tiek primoji, tiek antroji filmų dalys yra
tradiciškai šabloniškos. Istorija nėra sudėtinga ir absoliučiai pritaikyta
masiniam žiūrovui. Piktadariai svetimoje planetoje naikina nuostabią gyvybę, o
mėlynoji rasė stengiasi išgelbėti savo tautą ir planetą. Invaziniai žmonės
aiškiai koreliuoja su nūdienos žmonėmis, kurie niokoja Žemės planetą, skerdžia
gyvulius, kerta miškus ekonomikos reikmėms be jokių skrupulų. Tokiu būdu per kiną
bandoma prisibelsti į žmogaus sąžinę, nes, kaip ir filme sakoma, kiekvienas yra
atsakingas už viso pasaulio gerovę. Ir su tuo viskas gerai, nes kas kitas,
jeigu ne empatiją ir humanizmą skatinantys masiniai filmai gali atverti žmonėms
akis?
Šioje
dalyje mėlynieji miško pandoriečiai, tiksliau Džeiko šeima, pabėga į pakrančių
pandoriečių gentį, kuri genetiškai skiriasi tiek spalva, tiek savo kūno
proporcijomis. Čia Džeiko vaikai susipažįsta su milžiniškais banginiais, jūrų
žuvimis ir... laukia, kol piktadariai juos aptiks. Galiausiai taip ir nutinka. Vyksta
didžiulės batalijos, vandens mūšis, kuriame žudomi intelektualūs vandens
gyvūnai, o Džeikas nori išvaduoti savo vaikus ir suvesti sąskaitas su priešu.
Viskas labai šabloniškai tikslu kaip ir pirmojoje dalyje, todėl pats filmo siužetas
ir jo kulminacija, problematika nėra įspūdinga.
Nepaisant
įprastos gėrio ir blogio kovos, nusibodusių siužetinių vingių, paaugliškų veikėjų
nesąmonių, imituojančių tuos pačius žmonių elgsenos modelius, filmas įdomus
vizualine prasme. James Cameronas randa šiame filme (kaip ir ankstesniajame)
balansą tarp primityvoko siužeto ir humanizmo. Jautriai papasakota šeimos
istorija, atskleidžiant gyvybės svarbą, trapumą, gyvenimo visatoje grožį,
išmoningai sukurtas ištisas pandoriečių etnokultūros pasaulis, nenuslystant
vien tik į pramoginio bedvasio kino bedugnę, sadistiškai besimėgaujant kovomis
ir kompiuterine grafika. Džiugu dėl to, kad režisieriui ir vėl pavyko
pramoginio kino šablonus panaudoti tikslingai žiūrovus ne bukai, o jautriai
budinant gyvenimo taikos pajautai ir kančios atjautai.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 67/100
INDb: 7.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą