Sveiki,
Kai
buvau mažas, dažnai mėgdavau tupėti prie žemai įrengtos namų knygų lentynos. Nors
daugelis knygų išleistų dar sovietiniais laikais buvo be paveikslėlių, tačiau
man patikdavo jas išsitraukti ir galvoti, kas jose parašyta, o kai jau mokėjau
iš skiemenų sudėti žodžius, pamenu, jog iš tos pačios knygos išsitraukęs
perskaičiau Sauliaus Šaltenio mažu ir nykiu užrašu parašytą nedidelės apimties
romaniuką „Kalės vaikai“. Tuokart kalė asocijavosi su, žinote, kokia
reikšme (mokėjau prastų žodžių reikšmes neblogiau už poterius!), tik vėliau į
mano suvokimą atėjo, jog kalėmis vadiname ir šunų pateles. Deja, romano taip
niekada ir neteko perskaityti, jis tebedūla kažkur toli apleistuose namuose, o
štai spektaklį, pastatytą paties šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus pagal
to paties puikaus prozininko Sauliaus Šaltenio kūrinį Kalės vaikai su
Klaipėdos dramos teatro aktoriais pavyko visai neseniai.
Spektaklio
premjera įvyko 2018 metų vasario pradžioje, režisieriui likus gyventi šiek tiek
daugiau nei pusmetis. Pats E. Nekrošius adaptavo romano kalbą į dialogus ir
pritaikė spektakliui. Deja, po pirmojo veiksmo nemaža dalis žiūrovų nebegrįžo
pasižiūrėti spektaklio antrosios dalies, nes, matyt, neištvėrė šiaip jau
Nekrošiui būdingo didelio teatrinio sąlygiškumo ir antipramoginio pasakojimo
tono, pas jį labai daug kas rimta, o teksto tiek, kad tik spėk sugaudyti, ką aktoriai
permeta per rampos šviesas. Visgi daugiažodiškumą spektaklyje lėmė romano
teksto adaptacija, todėl spektaklyje iš esmės dominuoja ne dialogai, o ilgi
monologai. Vienas pagrindinių veikėjų – varpininkas Karvelis (aktorius Darius
Meškauskas) apsako istoriją apie Kristijoną Donelaitį, tiksliau savo
suasmenintą kalės ir sąžinės graužaties istoriją virtusia amžina atgaila. Kaip
gyvenimo naštą jis su savimi velka storą obels, kurią kadaise pats Donelaitis
pasodino, kaladę, kuri simbolizuoja ir troškimą nukirsdinti sau galvą t. y.
nutraukti naštą, atpirkti nuodėmes.
Visame
spektaklyje beveik Kristijono Donelaičio nėra, jis simboliškai guli lovoje, bet
jo asmenybė lemia vėlesnius įvykius, tai ir žmonos Marijos likimą, Lotės
gyvenimą, į namus besibraunantys ir Donelaičio turto besigviešiantys teisėjai,
asistentai... Tai poetinės dramos klasikinis bruožas, panašiai kūrė ir Balys
Sruoga su Vincu Krėve-Mickevičiumi, kada pagrindinės asmenybės vaizduojamos
negyvos, tačiau visi įvykiai dar vis sukasi apie juos. Kol jaunoji pora svajoja
apie Ameriką kaip apie laisvės ir galimybių kraštą, kita karta atveria savo
baudžiavos, maro ir patriarchato valdymo piktžaizdes. Labai sujaudino aktorės
Reginos Šaltenytės sukurtos veikėjos išpažintys apie tai, kaip ją išnaudojo
sadistiškai ankstesnieji vyrai ir kaip ji turėjo atsiskaitinėti savaitinę
nuodėmių sąrašą, tas monologe suskambėjęs sarkazmas išties pritiko nuoskaudų
pilnam moters gyvenimui. Pagirtinas ir Karolinos Kontenytės pasirodymas,
pastaroji man priminė Džuljetą, kurią kadaise suvaidino Rasa Samuolytė
Koršunovo pastatyme.
„Kalės
vaikai“ spektaklyje galima išvysti nemažai įdomių daiktinių teatrinių
sprendimų, kurie verčia mąstyti, o ką norima pasakyti. Iki šiol nesu iki galo
apmąstęs popieriaus rulonėlio nutiesimo iki velionio lovos (mat Donelaitį
negalėjo laidoti, kol nebus galima iš po žiemos iškasti žemės) ir mokytojo
(aktorius Vaidas Jočys), kuris provokuodamas tai Mariją, tai Lotę vis slenka
prie velionio vos tik jos taikosi su juo susidoroti. Ar mokytoją saugo
Donelaičio asmenybės šleifas? O gal tai tradicija, kad prie mirusiojo nesikoliojama?
Dar tas keistas rankos rokokiškas pabučiavimas... Iš tikrųjų apie tą baletiškai
simbolišką sceną norėtųsi padiskutuoti su išmanančiais.
Apie
ką šis spektaklis? Toli gražu ne apie patį Kristijoną Donelaitį, nors ir apie
jo asmenybės paliktus darbus. Čia nieko nerasite apie jo darbus literatūrine
prasme, jokių „Metų“, veikiau S. Šaltenis ir kartu E. Nekrošius perteikia
Mažosios Lietuvos podonelaitiškąjį laikų ir tradicijų kaitą, užsimena apie maro
paliktus padarinius, o Lotės išprievartavimo istorija kalba apie kriminalus,
kurie buvo gana įprasti tuo laikotarpiu. Labai patiko simboliška pabaiga, kai
kaltes išpažįstantis varpininkas išvedamas baltosios kalės uodegos-kasos į
dausas vaikštant apie kaladę. Perteiktas su naiviu krikščioniškuoju humoru,
įžmoginantis (a)moralumą vienu metu.
Spektaklis
nėra lengvai žiūrimas, tačiau visgi visuminis vaizdinys man patiko. Nors ir
niūrokas, tačiau pilnas paradoksalių apeigų, magijos, kuri demaskuoja labai
smarkiai krikščioniškojo protestantizmo paveiktą gyvenimo sampratą, išryškina
žmogaus prigimtines ir socialines to laikmečio prieštaras.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą