Knyga: Pilar Quintana "Kalė"

 Pilar Quintana. „Kalė“ – Vilnius: Kitos knygos. – p. 104.

Sveiki, skaitytojai,

Skaitydamas Pilar Quintana (g. 1972) romaną Kalė (ispn. La perra) nesilioviau galvoti apie tailandiečių režisieriaus Apichatpong Weerasethakul Kolumbijoje nufilmuotą tarkovskiškų spalvų turinčią dramą Memoria (2021) su aktore Tilda Swinton. Filme perteikti egzotiškos Kolumbijos vaizdiniai atsigamino skaitant atšiaurius Pilaros Quintanos romano vietas, kurios nė iš tolo neprilygo savo mielais egzotiškais vaizdiniais filme. Filme tankios džiunglės vaizduojamos sodriai žalios, kuriose klaidžiodama Tilda Swinton sutinka žmogų ir ilgai su juo šnekučiuojasi tarsi tai būtų koks nacionalinis sutvarkytas parkas, o Quintanos romane džiunglės, nors ir arti gyvenamųjų pakrančių namų, pilnos baisių šabakštynų, erkių, nuodingų barškuolių, uodų, skaudžiai geliančių skruzdėlių, kraują lakančių šikšnosparnių ir kitų baisybių, o slogi lūšnynų atmosfera per didžiausius karščius, sėdint prie muilo operos su dviem persisunkusiomis dėmėmis po pažastimis nevilioja nei egzotika, nei tolimos šalies romantika.

Kitą vertus, visas Kalės paveikslas perteiktas būtent iš neromantiškos Kolumbijos perspektyvos. „Rašytoja, sukėlusi revoliuciją Kolumbijos literatūroje,“ – sako dienraščio El Pais skambi frazė ant knygos lietuviškojo viršelio, pastarąją kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Alma Naujokaitienė. Istorija pasakoja apie juodaodę moterį Damaris, kuri kartu su savo vyru Rochelijumi gyvena namelyje prie jūros skurdžiame užkampyje toli nuo civilizacijos, kur dažnai skalauja liūtys, kamuoja tvankuma, nuolat dingsta elektra, o vienintelė pramoga yra muilo operos. Damaris jau arti keturiasdešimt, bet jai taip ir nepavyko susilaukti vaikelio, todėl vieną dieną ji įsigudrina parsinešti mažą kalytę ir auginti ją švelniomis sąlygomis, nepaisant vyro priešiškumo. Rochelijus jau augina tris šunis, agresyvius ir smurtu išauklėtus patinus, tad Damaris nusprendžia, jog jos kalytė bus visiškai kitokia.

Didžiąją knygos dalį pasakotoja perteikia Damaris rūpestį kalyte. Visiškai nenuostabu, jog negalėdama realizuoti savo motiniškų instinktų pagrindinė veikėja liguistai rūpinasi ir nepaliaujamai popina savo kalytę Širli, pavadintą Mis Kolumbijos vardu. Kolumbiečiai pakvaišę dėl šio konkurso, panašiai kaip mes dėl kokios nors Eurovizijos, nenuostabu, nes Kolumbijos atstovėms dažnai sekasi šiame konkurse, tad toks šios knygos kultūrinis kontekstas. Damaris Širlę nešiojasi tarp krūtų ir visiškai nesupyksta, kai šioji sudrasko jos liemenėles. „Niekada nepaleisdavo kalės iš akių, jeigu nuklysdavo tolėliau, kviesdavo ją tol, kol priversdavo sugrįžti pas ją, o naktimis ar prieš eidama į kaimą, arba kai būdavo užsiėmusi ir negalėdavo jos prižiūrėti, visada pririšdavo (p. 64).“

Damaris motinystės išbandymas ateina tada, kai Širli vieną dieną dingsta ir nebegrįžta. Moteris taip stengiasi surasti ją džiunglėse, kad net ima rizikuoti savo gyvybe tarsi būtų dingusi jos tikroji dukra. Akivaizdu, jog autorė perteikia moters tiek įtikėjusia Širlės svarba ir yra prisirišusi prie jos, kad nebesvarbu niekas kitas, tik toji kalytė. Tačiau pasakojime įvyksta esminis lūžis, kai Širlė paauga ir pradeda bėgti iš namų, o galiausiai Rochelijus konstatuoja, jog kalė laukiasi. „Damaris jautėsi tokia prislėgta, kad daryti bet ką – atsikelti iš lovos, ruošti maistą, kramtyti – buvo nepakeliamai sunku. Jai atrodė, kad gyvenimas panašus į upelį ir kad jai teko perbristi jį iki juosmens klampojant dumblu, vienai, visiškai vienai, tame kūne, kuris nedavė jai vaikų ir buvo tinkamas tik daiktams gadinti (p. 66).“ Nenuostabu, jog ji jautėsi ne tik nereikalinga, bet visada viską gadinanti, nes Rochelijus nuolat ją žemindavo išsprūdus daiktams iš rankų.

Pilar Quintana

Damaris ir kalytės santykiai tampa komplikuoti, kai ši atsiveda šunyčių, pasirodo, Širli labai bloga kalė, nes nesiteikia žindyti savo palikuonių, o vieną netgi suėda. Damaris visiškai nusivylusi Širle, labai panašiai kaip tėvai, kai jų paaugliai vaikai nepateisina lūkesčių ir prisidaro bėdų. „Ją pradėjo erzinti, kad kalė smirdi, kasosi, purtosi, iš snukio jai tįsta seilės, o lietingomis dienomis pripėduoja stoginės grindis, plyteles sode ir aplinkui baseiną, ji troško, kad kalė dingtų ir nebegrįžtų, kad jai įkristų nuodinga gyvatė (p. 65).“

Nedidelis romanas pasižymi sklandžia ir taupia kalba taip smarkiai nutolusia nuo magiškojo realizmo persunktos Lotynų Amerikos literatūrinės tradicijos. Anotacijoje minima, jog pati Pilara Quintana savo pirmagimio susilaukė perkopusi keturiasdešimtmetį ir būtent tuo laikotarpiu budėdama prie naujagimio laisvomis akimirkomis telefonu parašė Kalę. Romano įtaigą suteikia lakoniškumas, tačiau neatrodo, jog romanas būtų smarkiai fragmentuotas, priešingai – autorė išlaiko įtampą kurdama vyro ir žmonos santykius, nubrėždama socialinį barjerą tarp Damaris gyvenamosios trobelės ir prižiūrimų turtuolių namų. Pabaigoje skalbiamas užuolaidas, kurias veikėja vertino kaip palikimą ir kaip tarnystės bei įsipareigojimą turtuolių šeimai, sudraskė kalė, todėl akivaizdu, kuo visa šioji istorija pasibaigs...

Nepalioviau šią istoriją lyginti su Vandos Juknaitės Stiklo šalimi, kurioje posovietinėje tikrovėje vaizduojama moteris, turėdama nesveiką kūdikį, yra priversta nuskandinti kalės atvestus jauniklius – priešingai nei Damaris atvejis. Vanda Juknaitė taip pat taupiai ir įtaigiai perteikia motinystės problemą per žudymo aktą, todėl ir Kalėje suskamba Jono Biliūno Brisiaus galo kriminalinė linija – žudymo aktas, tik Damaris priešingai nei Biliūno bejausmis žmogus, jaučia ant savo kūno nudaigotos kalės šlapimo dvoką kaip nenuplaunamą kaltės naštą.

Įtaigus mažas romanas parašytas uždegančiai, jaučiant ne tik pagrindinės veikėjos beviltišką kabinimąsi į gyvenimą, bandant kompensuoti savo moteriškumą per motinystės įprasminimą. Kėliau klausimą, kaip būtų Damaris pasibaigę, jeigu ji su Rochelijumi būtų įsivaikinę tikrą kūdikį, kuris užaugęs taip pat smarkiai nuviltų Damaris. Ar ji taip pat pasielgtų, kaip pasielgė su Širle? Ar įmanoma kompensuoti poreikį tapti motina auginant šunis, matant, kaip tos vaisingos kalės atsiveda šunyčius ir gali paprasčiausiai jais nesirūpinti, kai pačiai neduota net išnešioti vaikelio? Romane stipriai papasakojama apie prieraišumą ir liguistą poreikį tapti visaverte moterimi per primestus socialinius stereotipus, nes visavertė moteris yra gimdančioji moteris. Kitą vertus, juntama ir prigimtinis Damaris poreikis gimdyti ir globoti. Vieno vakaro gilus skaitymas, bet klausimai lieka neatsakyti ir vargu, ar atsakomi.

Jūsų Maištinga Siela