Sveiki,
Dar
vienos, tiesa, jau jaunesnės kartos latvių režisierės Lauros Grozos (g.
1985) pirmasis debiutas užsienyje tapo būtent darbas pagal rusų rašytojo
Maksimo Gorkio pjesę „Saulės vaikai“ pastatymas Klaipėdoje. 1905 metais
parašyta pjesė iš esmės absorbuoja Maksimo Gorkio to meto rusų visuomenės
realijas, tai ir bręstantis nepasitenkinimas sistema, perversmas prieš carą,
revoliucijos ir atsinaujinimo troškimas bei mirtinos ligos pandeminiam
siautuliui, kuri spektaklyje buvo įvardijama kaip „zaraza“. Spektaklio premjera
įvyko 2020 metų rudenį.
Priešingai
nei tautietė Mara Kimele, kuri Klaipėdoje pastatė pagal Augustą Strindbergo
pjesę „Tėvas“, naujosios kartos latvių kūrėja M. Gorkio pjesę sušiuolaikina.
Ant elektrinės važiuoklės pasirodęs aktorius Darius Meškauskas, įkūnijęs
pagrindinį veikėją Protasovą, atrodė kaip Jėzus Kristus virš vandens. Kitą vertus
jo atsainumas, atsipalaidavimas ir laisvamaniškas požiūris į žmonos galimą
meilužį tapytoją Vaginą ir šuniškai įkyrų įsimylėjėlės Melanijos persekiojimą,
atrodo kone dzenbudistinis, tyras kaip Jėzaus Kristaus mokymai.
Istorija
pasakoja apie Protasovo ir jo žmonos Jelenos (aktorė Inga Jankauskaitė)
besikuriančias intrigas. Spektaklis taip sumodernintas, jog sunku pasakyti,
kokiu laikotarpiu galėtų vykti visas šis veiksmas. Iš vienos pusės tai apie XX
amžiaus pradžios rusų visuomenę, tačiau jis gali būti ir XXI amžiaus pasiturinčios
amerikiečių šeimos prabangios vilos vakarėlių šurmulyje. Režisierei rūpi nutrinti
klišines tradicinio teatro grimasas ir atšviežinti bei modernizuoti Maksimą
Gorkio ištarmes taip, kad jau nebegalėtume net atpažinti, jog tai rusų
dramaturgija. Galiausiai jai tas ir pavyksta per instaliacijas, baltų
gigantiškų skėčių guotą, kurie imituoja saulės šviesą ir kartu apsaugo nuo tos
šviesos, pavojų skelbiantys dujų balionai, kurių žarnelėmis veikėjai svaiginasi
tarsi narkotikais.
Galiausiai
visas spektaklis labai įdomiai žiūrisi, nes jis perteiktas su tokiu kičinio
komedijinio muilo operos humoru, kad neiškentėsite nesusijuokę, kai aktoriai,
pavyzdžiui, laižo ledus ir flirtuoja kaip kokie Gomesas su Mirtiše Adams, o
įsimylėjėliai naivuoliai, bandantys sudaryti skyrybų kontraktus ir nusisavinti
sutuoktinių portnerius tarsi daiktus atrodo „aptraukti“ rusiško romantizmo
naivumu, perdėtu atlapaširdiškumu, kad neapsigausite, jog tai komiška parodija iš
daugelio ramantizmo dvasios įkvėptų ir sukurtų naivių situacijų. Tiesa, tokių
veikėjų galite rasti F. Dostojevskio „Idiote“.
Spektaklis
absoliučiai perteiktas kaip pramoga, kad net nebandžiau žiūrėdamas įžvelgti
kokios nors gelmės. O ar toji gelmė egzistuoja? Veikėjai galiausiai pabaigoje
išsitraukia šautuvą ir švaistosi cigaretėmis prie dujų balionų sukeldami katastrofos
įspūdį, tačiau prie katastrofos nepriartėja. Ant ko laikosi visas šis
spektaklis? Linksmos muilo operos sušaržuotos dramos, kuri kalba apie begalinį,
kone maniakišką žmogaus polinkį aistringai įsimylėti ir paskęsti pasmerkiant
save aistroms. Absoliutus maksimalus rusiškas romantizmas, perteiktas idealais
ir svajonėmis persunktomis aistromis, tačiau, deja, kaip ir Čechovo pjesėse,
taip ir šioje istorijoje, aistros nieko gero nežada, priešingai – veda prie
beprotybės.
Spektaklis
visumoje man labiau patiko už M. Kimelės „Tėvą“, jis modernesnis, linksmesnis,
provokatyvesnis. Jeigu stebite, kaip scenografinės idėjos pasitarnauja
istorijos vyksmui, atpažįstate detales, kurios padeda aktoriams ir istorijai
vystytis, manau, šis spektaklis bus įdomesnis. O ką jau kalbėti apie gerus
Dariaus Meškausko, Ingos Jankauskaitės, Eglės Jackaitės, Edvardo Brazio,
Karolinos Kontenytės pasirodymus.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą