Sveiki,
Latvių
režisierė Māra Ķimele ne kartą dirbo su Klaipėdos dramos teatro
aktoriais ir turėjo pasisekimo. 2016 metų rudenį, dar prieš tolimą pandeminį
laikotarpį, įvyko spektaklio „Tėvas“ pagal švedų dramaturgo ir rašytojo Augusto
Strindbergo (1849-1912) premjera. Deja, man tik dabar pavyko pamatyti šį
pastatymą, nes anksčiau nebuvau tiek užsidegęs teatru, tad stengiuosi pavyti
nutekėjusį laiką ir pažiūrėti tai, kas anuomet buvo praleista.
Pasakojimas
itin klasiškas kaip ir jo pastatymas. Pagrindinė vaidmenį šiame spektaklyje
atlieka Klaipėdos dramos teatro pažiba ir Auksinio scenos kryžiaus laureatas
Darius Meškauskas, kuris perteikė XIX amžiau pabaigos tėvo paveikslą. Po ilgų
santuokos dešimtmečių tėvas, apsuptas namuose jam pataikaujančių ir įkyriai
lendančių moterų (uošvė, teta, dukra, žmona, tarnaitė), tėvas jaučiasi nebe
padėties šeimininku, o užgožtas namų moteriškų intrigų. Istorija pasakoja
lemtingą vienos žiemos prieš pat Kalėdas nutikimą, kai žmona, trokšdama nulemti
jųdviejų sugyventos dukters likimą pasilikti namuose, prasitaria, kad galimai
tėvas nėra tėvas, todėl dukters likimo spręsti jis negali...
Na
ir prasideda viena ilga tėvo beprotybė. Tėvo pabrėžtinas pažeidžiamumas ir
tėvystės problema gvildenama palaipsniui tėvui įtikėjus, jog dukra yra kito
vyro ir nė vienas pasaulio vyras negali būti tikras dėl savo vaiko. Iš esmės
beprotybė kaip ir artėjančios Kalėdos masina šeimos griūtį ir tėvo kaip šeimos
patriarchato žlugimą. Stebėdamas namų moteris tėvas kraustosi iš proto, o kai
sužino, jog jo žmona ne tik paskleidusi melą apie jo tariamai netikrą tėvystę,
bet ir sužino apie neišsiųstus laiškus mokslininkams (mat tėvas tyrinėja
meteoritus), visiškai pakvaišta, nes suvokia, koks buvo patiklus visus tuos
dvidešimt metų santuokos...
Spektaklio
scenografija ir pats pastatymas itin klasiškas, perteiktas XIX amžiaus pabaigos
interjere, kurioje namų moterys vilkėdamos jau iš mados išeinančiais Viktorijos
laikų drabužiais, slampinėja pakampėmis. Nuotaiką kelia į sceną įnešta kvepianti
tikra Kalėdų eglutė, senos mokslinės knygos odiniais viršeliais sako, jog
šiuose namuose vyrauja mokslo amžius, nors senutė motina rankomis buria ir
bando užkalbėti namus. Iš vienos pusės tai normali XIX amžiaus šeima, o iš
kitos ji labai romantizuota, veikėjai silpni, pasiduodantys emocijoms, ypač
tėvas, kuriuo lengva manipuliuoti ir uždaryti į beprotnamį.
Iš
esmės man šis spektaklis ne tiek apie abejojantį ir protą prarandantį
mokslininką, kiek apie šeimos patriarchalinį valdžios sistemą, kurioje užguitos
moterys tampa kaip hienos, įsigudrinusios ir išsiugdžiusios manipuliacinius
galios žaidimus laimi prieš tėvo kultą, kitaip sakant, ir prieš patį
patriarchatą. Nežinau, ar Strindbergas norėjo būtent savo pjese atskleisti tradicinio
ir klasikinio vyriškumo naštos užkrautą pažeidžiamumą, tačiau Maros Kimeles
interpretacija tą vakarą suskambėjo būtent šitaip. Kitą vertus, spektaklis
žadino ir ilgesingą rusiško romantizmo dvasią, kokį galimą aptikti, pavyzdžiui,
Čechovo pjesėse – gražiai naivius ir idealizmu sergančius veikėjus, kurie
tariasi pakeisią pasaulį ir pagaliau busią laimingi, tačiau esmė tame, kad
pasaulio pakeisti negalima, priešingai – reiktų saugotis iliuzijų, kurios kaip „Tėvo“
spektaklyje gali veikėją nuvaryti į kapus.
Manau,
iš vienos pusės Marai Kimelei pavyko klasikiniais būdais be jokių įmantrumų,
sušiuolaikintų instaliacijų ir triukų sukurti klasikiniu braižu „Tėvo“ pasaulį,
todėl nepretenzingam žiūrovui, kuris spektaklyje nori senosios gerosios teatro
išlaikytos mokyklos be įmantrybių, šis sąžiningas be triukų ir gudrybių
pastatymas labai patiks.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą